Padaliniai

Rašytojo Thomo Manno memorialinis muziejus

Rašytojo Thomo Manno memorialinis muziejus yra vienas labiausiai lankomų muziejų Vakarų Lietuvoje.

1929 m. vasarą pirmą kartą Nidoje apsilankęs Thomas Mannas su žmona Katia buvo, anot paties rašytojo, „pagauti neapsakomo tos gamtos savitumo ir grožio, fantastinio klajojančių kopų pasaulio“ ir greitai apsisprendė čia „įsigyti nuolatinę buveinę“. 1930 m. Nidoje ant Uošvės kalno pagal architekto iš Klaipėdos Herberto Reissmanno projektą buvo pastatytas vasarnamis, kuriame rašytojas Thomas Mannas su šeima praleido tris vasaras (1930–1932 m.). 1939 m. Thomo Manno vasarnamis buvo nacionalizuotas ir pertvarkytas į medžioklės namelį „Briedžių giria“. Pokaryje pastatas smarkiai nukentėjo.

Lietuvos TSR rašytojų sąjungos pirmininko Antano Venclovos iniciatyva, XX a. 6-ajame deš. namas suremontuotas, jame buvo apgyvendinti atvykę į Neringą dirbti specialistai, o 1965 m. jis perduotas Klaipėdos miesto bibliotekai.

1995–1996 m. pagal išlikusius architekto H. Reissmanno brėžinius ir Thomo Manno dukters Elisabeth Mann prisiminimus, namas buvo dar kartą restauruotas, stengiantis atkurti autentišką aplinką.

Nuo 2014 m. muziejuje veikia nauja ekspozicija. Moderniųjų technologijų dėka ji ne tik primena Nobelio premijos laureato gyvenimo bei kūrybos faktus, bet ir poetiškai atkuria jo vasarnamyje praleistų dienų atmosferą.

Šiandien Thomo Manno namelyje veikia dvi institucijos:

  • Neringos muziejai
  • Viešoji įstaiga Thomo Manno kultūros centras

Muziejaus svetainėje vyksta kamerinės muzikos koncertai, literatūriniai vakarai, Thomo Manno kultūros centro organizuojami tarptautiniai susitikimai, Thomo Manno festivalio renginiai.

Kuršių nerijos istorijos muziejus

Kuršių nerijos istorijos muziejus yra įsikūręs šiaurinės Nidos dalyje, netoli Rašytojo Thomo Manno memorialinio muziejaus.

1969 m. rugsėjo 16 d. muziejus duris atvėrė tuomet neveikusios Nidos liuteronų bažnyčios pastate. Muziejaus ekspozicija varžoma to meto ideologinių nuostatų neatspindėjo ryškesnių Kuršių nerijos istorijos aspektų. Bažnyčios erdvėje išdėstytoje ekspozicijoje buvo akcentuojamas tik Kuršių nerijos ir Kuršių marių susiformavimas, gyventojai ir gamta, verslai ir kt.

Muziejaus likimas ir toliau klostėsi sudėtingai: 1989 m. bažnyčią sugrąžinus tikintiesiems, ekspozicija buvo išardyta. Kitas muziejaus etapas taip pat pažymėtas laikinumo ženklu:  1995–2002 m. nuomojamose patalpose veikė Kuršių nerijos gyventojų verslų ekspozicija.  Nuo 2002 m. muziejus įsikūrė naujame pastate Nidoje, Pamario gatvėje. Naujoje ekspozicijoje pristatomi Kuršių nerijos gyventojų verslai (varnų gaudymas maistui, žvejybos įrankiai, valčių maketai), tradicijos. Lankytojų dėmesį itin patraukia specifinį žūklės metodą – bumbinimą – demonstruojantis manekenas. Vertinga ekspozicijos dalis – unikalūs akmens amžiaus Nidos archeologinių kasinėjimų metu surasti 1974–1978 m. radiniai – medinio luoto dalis, moliniai puodai, akmeniniai kirvukai ir t.t.

Vienas ryškiausių ekspozicijos akcentų – Nidos pašto stoties istorija ir jos savininkui Frydrichui Casimirui Kuvertui  1785 m. išduota licencija su teise gaminti smuklėje–pašto stotyje alų, atspindintis sėkmingą Nidos istorijos periodą iki 1833 m., kai čia lankėsi daugybė Europos kultūros elito atstovų: Prūsijos karalius Friedrichas Vilhelmas III ir karalienė Luizė, prancūzų filosofas Deni Didro (pranc. Denis Diderot) ir kiti. Ekspozicijoje esantys dokumentai, fotografijos ir žemėlapiai supažindina lankytojus su europinės reikšmės pašto kelio, kurio dalis ėjo ir Kuršių nerija nuo XVII a. vidurio iki 1833 metų, istorija.

Nidos žvejo etnografinė sodyba

Būdinga Kuršių nerijoje Nidos žvejo etnografinė sodyba yra ant marių kranto, pietinėje senosios Nidos dalyje, buvusiame Hakeno kaime (Nidos kaimo dalis ant marių rago).

Sodyba pastatyta vietinių meistrų 1927 m. Ją sudarė du namai, sujungti vienas su kitu ir tai buvo gana charakteringas reiškinys, kai šeimos atžala vesdavo ir jaunoji šeima įsikurdavo šalia tėvų, pristatant naują namo dalį.  XX a. toje namo dalyje, kuriame šiandien įrengtas etnografinis muziejus, gyveno žvejas Martynas Purvinas (1857–1943) su savo pačia ir trimis vaikais. Po žmonos mirties 1907 m. jis vedė Ana Peleikis (1875–1951) iš Preilos, kuri parsivežė sūnų Johaną Peleikis (1905–1994). Jiedu susilaukė dar dviejų vaikų. Vėliau Johanas iš patėvio perėmė žvejo verslą ir 1932 m. jis vedė Henrietą Kubillus (1909–1981) iš Preilos. Pora susilaukė penkių vaikų, o 1944 m. šeima pasitraukė į Vokietijos šiaurę, kaip ir dauguma Kuršių nerijos gyventojų.

Sodyba smarkiai nukentėjo per 1970 m. ledonešį. Pučiant stipriam pietryčių vėjui, ledo lytys pavojingai priartėjo prie namo, o jame miegojusiam šeimininkui teko patirti turbūt patį netikėčiausią „pasivažinėjimą“ kartu su namu.

1973 m. Klaipėdos restauratoriai atstatė abu gyvenamuosius ir ūkinį pastatus. Name marių pusėje buvo įrengta ekspozicija, supažindinanti lankytoją su būdingais XIX a. pab. – XX a. pr. Kuršių nerijos žvejų namų interjeru ir buitimi. Sodybos - muziejaus patalpos įrengtos taip, kad atspindi senųjų žvejų gyvenimo atmosferą.