Pustomo smėlio stichija XVIII – XIX a. sankirtoje suformavo Kuršių nerijos kraštovaizdį, kuris daugelio keliautojų memuaruose įvardytas „Prūsijos Sachara“ ir tai pranašavo apokalipsę nerijos žvejų kaimams netolimoje ateityje. Mokslininkai pasiūlė gelbėjimo planą – miškų atsodinimą, kuriam įgyvendinti reikėjo didžiulių lėšų. 1802 m. Prūsijos valdžia patvirtino specialią pustomo smėlio plotų apželdinimo programą, kurios įgyvendinimas užtruko beveik šimtmetį. Ilgas ir sudėtingas Kuršių nerijos gelbėjimo procesas ją apželdinant pareikalavo ne tik didelių lėšų, bet ir atkaklių daugelio žmonių pastangų. Šiandien vardai žmonių, sėkmingai įveikusių klastingą priešą – pustomą smėlį, pritaikiusių naujus želdinimo metodus, eksperimentavusių su įvairiomis augalų rūšimis, kovojusių su kenkėjais ir palikusių kitoms kartoms „žalią“ nerijos kraštovaizdį, pamiršti.