Lietuvos dailininkai Kuršių nerijoje iki Antrojo pasaulinio karo

2020

Kovas

Lietuvos dailininkai Kuršių nerijoje iki

Antrojo pasaulinio karo

Kuršių neriją ir jos įspūdingą kraštovaizdį Lietuvos dailininkai atrado gerokai vėliau nei iš Rytprūsių ar Vokietijos kilę jų kolegos. Jei, pasak Nidos menininkų kolonijos istoriją tyrinėjančio vokiečių menotyrininko dr. Jörno Barfodo, pavieniai meno kūriniai su Kuršių nerijos vaizdais Karaliaučiaus dailės parodų kataloguose sutinkami jau nuo 1850 m.[1], tai pirmieji Lietuvos menininkų buvojimo Kuršių nerijoje liudijimai pasirodo tik XX a. pradžioje.

Česlovas JANUŠAS (1907–1994), „Nida po lietaus“, apie 1937 m.

Štai ką pasakoja 1912 m. rugpjūtį po Kuršių neriją keliavęs žymus lietuvių skulptorius ir grafikas Petras Rimša savo atsiminimuose: „Vėliau, klajodamas Nidos kopomis, įsitikinau, jog tai nuostabiausias mūsų gamtos kampelis. Sidabriniai Nidos kalnai, jūra ir marios visuomet mano akyse. Vokiečiai labai mėgo Kuršių Neriją ir čia kūrėsi, nustelbdami vietos gyventojus. O vasarą jų prigužėdavo visa galybė. Lietuviui čia sunkiau buvo įkelti koją.“ [2]

Jonas BURAČAS (1898–1977), „Juodkrantės prieplaukos stotis“, 1933 m.

Istorinės aplinkybės lėmė, kad nuo XIII a. vidurio ši teritorija priklausė Kryžiuočių ordinui, vėliau Prūsijos kunigaikštystei ir karalystei, o nuo 1871 m. – Vokietijai. Istorikė dr. Nijolė Strakauskaitė rašo, kad net ir po 1923 m., Klaipėdos kraštui tapus autonomine Lietuvos Respublikos dalimi, „Lietuvai gan sunkiai sekėsi „atrasti“ Kuršių neriją: apie ją buvo mažai žinoma, o vokiškas šių vasarviečių įvaizdis, sukurtas per pusę amžiaus, Lietuvos visuomenei buvo nepatrauklus ir dėl įtemptų santykių su Vokietija (Klaipėdos krašto problema).“[3]

Tad gal ir neverta stebėtis, kad į Kuršių neriją pirmieji atvyko, čia ilgesnį laiką vasarojo bei kūrė tie Lietuvos menininkai, kurie turėjo tam tikrų sąsajų su Vokietija, mokėjo vokiečių kalbą.

Antanas ŽMUIDZINAVIČIUS (1876–1966), „Juodkrantės miškas“, 1920 m.

Pirmasis iš jų dar 1920 m. į Kuršių neriją atvyko ir ją pamėgo garsus lietuvių dailininkas Antanas Žmuidzinavičius. Apie tai byloja įrašai jo paties kruopščiai vestoje kūrinių registro knygoje[4]. Joje tarp 1920 m. sukurtų kūrinių yra minimi 7 nedideli eskizai, kuriuose įamžinti Kuršių nerijos, daugiausia Juodkrantės, vaizdai. A. Žmuidzinavičiui vokiečių kultūra buvo gan gerai pažįstama. 1908 m. jis gyveno ir tobulinosi Miunchene, 1912 m. – Hamburge, 1908 m. dalyvavo Miuncheno dailininkų susivienijimo „Kunstverein“ parodoje. Tad į Juodkrantę šis keliauti mėgęs dailininkas greičiausiai atvyko kaip į netolimą jau XIX a. II pusėje garsėti pradėjusį kurortą. Panašu, kad jam čia išties patiko, nes 1921–1938 m. kūrinių registre randame paminėta dar per dvidešimt A. Žmuidzinavičiaus darbų su Kuršių nerijos motyvais, kas leidžia teigti, kad Nidoje bei Juodkrantėje dailininkas lankėsi gan dažnai tiek 3-ajame, tiek 4-ajame dešimtmečiuose, tik gaila, kad ne visi jo darbai išliko iki mūsų dienų.

Antanas ŽMUIDZINAVIČIUS (1876–1966), „Juodkrantės piramidė“, 1937 m.

Adomas BRAKAS (1886–1952), „Žvejų sodyba“, apie 1923 m.

In: Pronskus J. Lietuvos Sachara: Kuršių užmaris, Klaipėda, 1923, p. 48

1923 m. Juozo Pronskaus knygoje „Lietuvos Sachara: Kuršių užmaris“ publikuotos Adomo Brako iliustracijos, vaizduojančios vietinių žvejų sodybą bei šeimą taip pat byloja apie jo buvojimą šiame savitame krašte. Tikėtina, kad šis Klaipėdos apskrityje gimęs ir nuo 1914 m. Klaipėdoje gyvenęs dailininkas Kuršių nerijoje lankėsi ir anksčiau, tačiau akivaizdžių to liudijimų kol kas rasti nepavyko.

Petras KALPOKAS (1880–1945), „Etiudas iš Nidos“, 1926 m.

Petras KALPOKAS (1880–1945), „Žvejai taiso tinklus“, 1926 m.

1926 m. į Kuršių neriją atvyko dar vienas žymus lietuvių dailininkas – Petras Kalpokas. Jis čia lankėsi su savo būsimąja antrąja žmona, taip pat dailininke ir baleto artiste Olga Dubeneckiene. P. Kalpokas 1904–1909 m. gyveno ir studijavo Miunchene, dalyvavo Miuncheno „Secessiono“ ir „Kunstvereino“ parodose, o iš Livonijos vokiečių šeimos kilusi O. Dubeneckienė-Kalpokienė (merg. Schwede) 1919–1921 m. taip pat gyveno Vokietijoje ir čia gilino choreografijos žinias. Išlikę kūriniai ir rašytiniai šaltiniai byloja, kad Kuršių nerija šiuos du menininkus taip pat sužavėjo ir įkvėpė kurti. Jie čia praleido pusę vasaros[5]. P. Kalpokas sukūrė per 10 piešinių ir paveikslų, o O. Dubeneckienė-Kalpokienė nutapė porą drobių bei sukūrė „Klaipėdos krašto kaimų: Nidos (Hakeno, Skruzdynės ir Purvynės), Preilos ir Klaipėdos miesto tautodailės rinkinį“, kurį sudarančiuose 29 lapuose užfiksuotas unikalus Kuršių nerijos paveldas: vietiniai statiniai, jų puošybos detalės, saviti antkapiniai paminklai – krikštai, šiam kraštui būdingi žvejybos laivai – kurėnai bei juos ženklinusios ir puošusios vėtrungės. Šį rinkinį dar tais pačiais 1926 m. įvertino ir įsigijo Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Olga DUBENECKIENĖ-KALPOKIENĖ (1891–1967), „Klaipėdos krašto tautodailės rinkinys“, 1926 m.

Olga DUBENECKIENĖ-KALPOKIENĖ (1891–1967), „Mėnuliui tekant“, 1926 m.

A. Žmuidzinavičiaus, P. Kalpoko ir O. Dubeneckienės-Kalpokienės Kuršių nerijoje sukurti darbai buvo eksponuoti 1926 m., 1927 m. bei 1928 m. parodose ir pasitarnavo kaip tam tikra reklama šiai savito grožio vietovei. Greičiausiai, neapsieita ir be tiesioginio pasidalijimo įspūdžiais dailininkų susitikimuose. Be to, visuomenės, o drauge ir menininkų, susidomėjimą Kuršių nerija nulėmė ir Lietuvos vyriausybės dėmesys, rodomas šiam 1923 m. atgautam kraštui. Buvo leidžiami įvairūs informaciniai leidiniai, tokie kaip jau minėta J. Pronskaus „Lietuvos Sachara: Kuršių užmaris“, išleista dar 1923 m. Klaipėdoje, 1932 m. pasirodė Petro Babicko „Gintaro krantas“ ir kt. 1935 m. naujai pastatytame Vytauto Didžiojo muziejuje Kaune buvo surengta didžiulė „Mažosios Lietuvos paroda“, pristatanti šio krašto istoriją nuo seniausių laikų iki XX a. pradžios. Periodinėje spaudoje taip pat gan dažnai buvo publikuojami Kuršių neriją populiarinantys straipsniai ir ypač mėgstamos nuotraukos su jos vaizdais. Tad 4-ajame dešimtmetyje Kuršių nerijoje apsilankė jau gerokai daugiau Lietuvos menininkų.

Kajetonas SKLĖRIUS (1876–1932), „Žvejų laivai“, 1931 m.

Kajetonas SKLĖRIUS (1876–1932), „Nida 1“, 1931 m.

Išlikęs kūrybinis palikimas, saugomas Lietuvos muziejuose, privačiose kolekcijose bei užfiksuotas tarpukario parodų kataloguose ir kituose leidiniuose, byloja, kad 1929 m. Nidoje lankėsi žydų kilmės lietuvių dailininkas Neemija Arbit Blatas, 1931 m. čia pabuvojo ir kūrė garsus lietuvių akvarelininkas Kajetonas Skėrius ir dailininkas Vytautas Kairiūkštis, o apie 1932 m. Nidoje lankėsi tapytojas Ignas Piščikas.

Ignas PIŠČIKAS (1898–1984), „Nida. Žvejų nameliai“, 1932 m.

Antanas GUDAITIS (1904–1989), „Žvejų laivai“, 1937 m.

Gausiai išlikęs kūrybinis palikimas su Nidos, Juodkrantės ir Smiltynės vaizdais byloja, kad 1933 m. Kuršių nerijoje lankėsi ir jos savitu grožiu susižavėjo Jonas Buračas. Lankėsi jis čia ir 1938 m., bet jau tik Smiltynėje. Išlikę 1933–1938 m. datuoti kūriniai liudija, kad 4-ajame dešimtmetyje Kuršių nerijoje buvojo dar vienas lietuvių dailininkas – Gerardas Bagdonavičius. Apie 1937 m. čia lankėsi garsus lietuvių ekspresionistas Antanas Gudaitis, marinistas Česlovas Janušas ir grafikas Aleksandras Šepetys. Po pirmojo apsilankymo 1934 m. Kuršių neriją pamėgo ir 4-ajame dešimtmetyje čia ne kartą lankėsi ir dailininkas Leonardas Kazokas[6].

Leonardas KAZOKAS (1905–1981), „Nida. Žvejų kaimelis“, apie 1936 m.

Tarpukario Lietuvos dailės parodų kataloguose ir kituose spaudiniuose paminėti ar publikuoti darbai byloja, kad 4-ajame dešimtmetyje Kuršių nerijoje taip pat lankėsi ir kūrė Vladas Eidukevičius, Juozas Bagdonas, Rimtas Kalpokas, Mečislovas Bulaka, Rudofas Hoppas ir net skulptorius Matas Menčinskas. Deja, jų rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotų kūrinių su Kuršių nerijos motyvais kol kas surasti nepavyko.

Vytautas KAIRIŪKŠTIS (1890–1961), „Laiveliai Nidoje“, 1931 m.

Peržvelgus išlikusius bei literatūroje paminėtus kūrinius galima teigti, kad Lietuvos, kaip ir Vokietijos, dailininkus labiausiai žavėjo įspūdingas Kuršių nerijos kraštovaizdis: milžiniškos smėlio kopos, ramybe alsuojanti marių platybė, savita architektūra, vietiniai gyventojai ir jų žvejybos laivai – kurėnai. Daugumos dailininkų darbuose įamžinti Nidos vaizdai, keletas iš jų, kaip A. Žmuidzinavičius, R. Hoppas ar J. Buračas, tapė ir Juodkrantėje, pastarasis kūrė dar ir Smiltynėje. Bet buvo ir tokių, kaip M. Bulaka, kurį sužavėjo ir kurti įkvėpė Pervalka.

Jonas BURAČAS (1898–1977), „Nidos Purvynė. „Itališkas vaizdas“, 1933 m.

Jonas BURAČAS (1898–1977), „Villa Curonia“ Juodkrantėje“, 1933 m.

Straipsniui buvo atsirinkti tik tie autoriai, kurių darbai kelia mažiausiai abejonių. Nemaža jų dalis buvo atidėta į šalį rimtesnėms studijoms, kai pritrūkdavo akivaizdžių įrodymų, kad juose tikrai įamžinti Kuršių nerijos, o ne Lietuvos dailininkų labiau mėgtų Palangos ar Šventosios vaizdai. Tad galime tikėtis, kad, tęsiant tyrinėjimą, šis sąrašas kis ir Lietuvos dailininkų buvojimą Kuršių nerijoje liudijančių darbų daugės.

Nežinomas autorius, „Dailininkė Adolfina Navickaitė-Gaučienė Nidoje“, 1930–1940 m.

Dar kelių Lietuvos dailininkų lankymąsi Kuršių nerijoje patvirtina tik išlikusios nuotraukos, kaip Adolfinos Navickaitės-Gaučienės, ar jų prisiminimai, kaip Marcės Katiliūtės. Štai ką rašo ši 1934 m. ekskursijos metu Nidą aplankiusi dailininkė: „Ja (Nida – aut. pastaba) besigėrėdama, pamilau jos peizažą, kuris man atrodė neįdomus ir maniau visai nedirbti, o dabar tiesiog aistra užsidegiau... Nida tokia turtinga motyvais ant kiekvieno žingsnio, rodos, imk ir tepk. Man matos, kad čia tik menininkai turi gyventi. Aš užsidegiau tokiu noru, kad būtinai, kaip nors sudarius galimybes nors vienam mėnesiui ten pabuvoti, savo ištroškusiai sielai peno duoti.“[7] Deja, šią jos svajonę pasiglemžė ankstyva mirtis. O daugiau Lietuvos dailininkų Kuršių nerijoje ėmė lankytis jau po Antrojo pasaulinio karo. Bet tai jau kito straipsnio tema.

Dailės istorikė Irmantė Šarakauskienė

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Literatūra ir šaltiniai

[1] In: Barfod J. Nidden Kunstlerkolonie auf der Kurischen Nehrung. Fischerhude, 2005, p. 14.

[2] In: Rimantas J. Petras Rimša pasakoja. Vilnius, 1964, p. 216.

[3] In: Strakauskaitė N. Kuršių nerija-Europos pašto kelias. Klaipėda, 2001, p. 80.

[4] Minėta A. Žmuidzinavičiaus Kūrinių registro knyga yra saugoma A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje Kaune.

[5] LLMA (Lietuvos literatūros ir meno archyvas) F. 154 ap. 1, b. 28, l. 93 (antroji pusė).

[6] Daugumos paminėtų autorių darbai buvo eksponuoti 2011 m. Kaune, Mykolo Žilinsko dailės galerijoje vykusioje parodoje, ir yra publikuoti jos kataloge – Tarp dangaus ir jūros: Kuršių nerija XIX a. pabaigos – XX a. I pusės meno kūriniuose: parodos katalogas / Sud. Irmantė Šarakauskienė. Kaunas, 2011.

[7] Brazauskas J. Dailininkė Marcė Katiliūtė. Kaunas, 2006

Autorė dėkoja Lietuvos dailės muziejui, Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, Neringos muziejams, dr. A. Buračui, S. Janušui, E. Kunčiuvienei, D. Kazokaitei-Narbutienei, J. Senvaitienei, P. Steponavičiui už suteiktą galimybę panaudoti kūrinių skaitmeninius vaizdus.

Gerardas BAGDONAVIČIUS (1901–1986), „Nida. Žvejų laivai, garlaivis“, 1936 m.

Atgal į naujienų sąrašą

Lietuvos dailininkai Kuršių nerijoje iki Antrojo pasaulinio karo

Lietuvos dailininkai Kuršių nerijoje iki

Antrojo pasaulinio karo

Skruzdynės g. 17, Neringa

Pamario g. 53, Neringa

Naglių g. 4, Neringa

Taikos g. 36A, Neringa