Kas buvo Kuršių marių žvejas?
Žvejyba pamaryje iki šiol yra ne tik amatas, ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir gyvenimo būdas, svarbi kultūrinio kraštovaizdžio dalis. Tačiau ar tikrai žinome kas buvo Kuršių marių žvejas? Šį klausimą septintajame ciklo pasakojime „Kultūros salos istorija: Žvejo kasdienybė“ narplioja muziejininkė-edukatorė Edita Anglickaitė-Beržinskienė.
Kuršių nerijos žveją dažniausiai vadino kuršininku, arba kopininku – žmogumi, kuris ant smėlio kopos gyvena. Kuršiai į šį kraštą atkeliavo dar 15 a. pradžioje, kai vyko migracijos procesai iš Kuršo (istorinis Latvijos regionas) į Sembos pusiasalį. Ir liko jie čia – įsivedė žūklavimo taisykles ir bandė iš to išgyventi, nes be vandens ir žuvies, nieko daugiau ir neturėjo. Aplink esančiuose smėlynuose ne kažin kas augo, tad tuo metu nesivystė čia nei žemdirbystė, nei gyvulininkystė.
Pamaryje susiformavo išskirtinė trikalbė kultūra – čia žmonės kalbėjo kuršiškai, lietuviškai ir vokiškai.
Kuršių nerijos žvejų kaimai kūrėsi marių pakrantėje, o pajūrio krante buvo būdingas išsitęsęs tinklų laukas. Kiekvienai žvejo sodybai pagal šeimos narių skaičių ir pajėgumą priklausė tam tikras kuolų skaičius, ant kurių žvejai džiovindavo tinklus. Šie tinklų džiovinimo plotai būdavo paveldimi iš kartos į kartą. Visas pajūrys būdavo nusmaigstytas kuoleliais, tarp kurių lygiagrečiai jūros krantui būdavo paliekami tarpai praėjimui.
Pagrindiniai pastatai žvejo sodyboje – gyvenamasis namas ir tvartas. Aplink namą buvo sodinami daržai, kuriuose augindavo saulėgrąžas, prieskonines žoleles ir daugiausiai svogūnus.
Vieną ar kelias karves turėjo kiekviena žvejo šeima – juk kaip galėjo išsiversti be pieno. Šiltuoju metų laiku visą kaimo bandą kelis kilometrus už kaimo gindavo bendruomenės piemuo. Na, o žiemai karvutėms šieno reikėdavo parūpinti net iš kito – žemyninio – marių kranto, iš kurio parsigabendavo šieną laivais.
Kasdieninį žvejų valgiaraštį sudarydavo iš įvairių marių ir jūros žuvų pagaminti patiekalai. Pusryčiams žvejų šeimynos valgydavo juodą duoną užsigerdami kafija. Prie juodos duonos dar valgydavo žalio sūdyto ungurio ar starkio taukuose pakepintų svogūnų, kuriuos tepdavo ant duonos, ar, tiesiog, džiovintos žuvies.
Pietums paprastą savaitės dieną žvejai valgydavo luptas bulves ir šviežias žuvis, kartu išvirtas puode, arba virtas bulves su keptomis žuvimis, arba daržovių troškinį su mėsa ar be jos. Rudenio pietums valgydavo su baltagūžiais kopūstais virtas bulves, o prie jų – virtą varnieną, arba raugintų kopūstų su karka, arba sriubos – bulvienės, žirnienės, pupienės ar kopūstienės. Dar pietums valgydavo ir virtas bulves su mažomis stintomis, virtas atskirai ir pagardintas actu, arba su lupena virtas bulves ir virtus pūgžlius. Žuvies patiekalų buvo tokia daugybė, kad visų neišvardinsi. Na, o desertui gerdavo pipirmėčių ar čiobrelių arbatą.
Kafija buvo vienas svarbiausių nerijos gyventojų gėrimų. Ją vietiniai pradėjo gerti XIX a. pabaigoje, nusižiūrėję iš vokiečių. Kafiją gerdavo tik per pusryčius. Neturtingieji gerdavo keptuvėje pakepintų miežių, kviečių ar rugių kafiją – taip paruošta ši būdavusi kvapnesnė ir gardesnė. Turtingesnieji kartais gerdavo ir tikrą kafiją, parsiųstą iš Vokietijos.
Išplaukę žvejybon vyrai dažniausiai valgydavo žalią žuvį. Ką tik sugautą iškart nuvalydavo, supjaustydavo bei pagardindavo druska, pipirais ir svogūnais. Būdavo labai gardu su sausa juoda duona. Nevietiniam, pamačiusiam valgant dar spurdantį ungurį, apetitas greit prapuldavo.
Žvejojant laiko pavalgyti dažniausiai būdavo itin mažai, tad alkį kelioms valandoms malšindavo svogūnų griežinėliais apdėta juodos duonos rieke.
Kuršmarių žvejai žinojo daugybę būdų, kaip žuvį išlaikyti ilgesnį laiką. Vienas jų – tai rūkymas. Kiekviena šeima turėjo žuvies rūkymo krosnį. Vasarą dalį pagautos žuvies gabendavo parduoti, o kitą dalį išrūkydavo. Rūkymui naudojo pušų kankorėžius: dvi valandas rūkomos žuvys nuo karščio ir dūmų įgaudavo aukso spalvos geltonumą ir ypatingą kvapą.
Kitas žuvų paruošimo būdas – džiovinimas. Plekšnes džiovindavo lauke saulėje ir vėjyje, sukabintas ant eilėmis ištiestų lininių virvių – taip jos išlaikydavo sultingumą. Kitas džiovinimo būdas – drėgnas žuvis sukabinti į rūkyklas ar krosnis ir džiovinti virš atviros ugnies.
Vienas egzotiškiausių Kuršių nerijos žvejų valgių – varniena. Varnas gaudydavo dukart per metus – pavasarį ir rudenį, ir tik praskrendančias. Vietinių varnų negaudė, na, nebent masalui. Gaudydavo tinklais, bet tinklą reikėdavo labai kruopščiai užmaskuoti, nes varnos labai gudrios. Varnas dažniausiai gaudydavo tie žmonės, kurie jau negalėjo, arba dar negalėjo žvejoti – tai seniai ir vaikai. Ir kaip prisimena kuršininkas Engelinas Giunteris, varnienos skonis – pasaka! Skonis panašus į vištienos, tik varnienos mėsa tamsesnė. Varnas virdavo apie keturias valandas, tačiau jos turėdavo daug utėlių, tad pirmiausiai kišdavo į verdantį vandenį, paskui nupešdavo, išdarydavo ir virdavo pietums. Kadangi varnų prigaudydavo tikrą daugybę – kartais iki 150 varnų per dieną, tai varnas sūdydavo bačkose, kad būtų ką valgyti žiemą, o ypač per šaktarpį. Šaktarpis – tai ypatingas metų laikas šioje vietovėje, kuris pasireiškia du kartus per metus: pavasarį, kai pajuda ledai iš marių, arba rudenį, į žiemos pusę, kai vandenis ima kaustyti ledas. Šis laikotarpis dažniausiai būdavo susijęs su badmečiu, nes tuomet žvejai negalėdavo išeiti į marias nei su laivais, nei užlipti ant ledo bei užsiimti poledine žūkle.
Žvejų vaikai buvo pratinami dirbti nuo mažens. Tiek berniukai, tiek mergaitės buvo mokomi žvejybos amato įgūdžių ir gudrybių. Dukros kartu su tėvu ir broliais keliaudavo į marias žvejoti.
Be varnų gaudymo, vyresnio amžiaus vaikai taip pat taisydavo tinklus, rinkdavo pušų kankorėžius žuvims rūkyti, grybaudavo, uogaudavo. Jau XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, kuomet Kuršių nerijos kaimeliai tapo vasarotojų pamėgtomis vietovėmis, per vasaros atostogas vaikai stengdavosi užsidirbti pinigų: garlaiviu atplaukusiems poilsiautojams padėdavo panešti lagaminus iki viešbučių, o kai miške prinokdavo avietės, pririnkę nešdavo prie viešbučių parduoti.
Rūsčią ir nelengvą žvejų kasdienybę praskaidrindavo šeimos šventės. Vaikų krikštynas švęsdavo itin tyliai. Išskyrus keturis ar šešis krikštatėvius, kurie būdavo vaišinami kava ir žuvimi, įprastai svečių nebūdavo. Vestuvės – priešingai, buvo švenčiamos triukšmingai ir gausiai: vieną dieną nuotakos, o kitą – jaunikio namuose. Tačiau sočiai pavalgę žuvies patiekalų svečiai netrukus išsiskirstydavo, kadangi nerijoje šokti nebuvo įprasta.
Konfirmacija (katalikų tikėjime – pirmoji komunija) – viena iš svarbiausių švenčių, prilygstanti krikštynoms ar vestuvėms. Rytprūsiuose buvo nustatytas konfirmantų amžius – 14 metų. Konfirmacijai jaunuoliai pradėdavo rengtis prieš 1 ar 2 metus. Prieš ritualą jaunuoliai patys įvairiais žolynais, berželių šakomis ir gėlėmis išpuošdavo bažnyčią, kurioje vykdavo viešas tikybos egzaminas bei tikėjimo išpažinimas. Sugrįžę į namus giminės ir svečiai melsdavosi už konfirmantą ir santūriai pasivaišindavo, o pavakary visi išsiskirstydavo, nes vyrams reikėdavo ruoštis žvejybai.
Kuršių nerijos senieji gyventojai buvo itin pamaldūs evangelikai liuteronai. Jie nuolat švęsdavo sekmadienį, tačiau sekmadienis nerijoje prasidėdavo ne atėjus vidurnakčiui, bet jau šeštadienį šeštą valandą po pietų. Tuomet suskambę bažnyčios varpai kiekvieną žmogų pašaukdavo nuo kasdienių darbų, vyrus – nuo vandens. Tuomet, persirengę švariais ir geresniais rūbai, jie leisdavo vakarą garsiai giedodami ir melsdamiesi. Sekmadienio rytą giesmės ir maldos tęsdavosi iki pamaldų bažnyčioje. Šioms pasibaigus, garbinimas namuose toliau tęsdavosi iki šeštos valandos vakaro. Šią valandą šventa sekmadienio diena baigdavosi: žmonės nusimesdavo sekmadieninius rūbus ir ruošdavosi žvejybon, mat vyrai dažniausiai į marias keliaudavo žvejoti naktimis.
Nerijos žvejai buvo ir ypač prietaringi, tikėjo nužiūrėjimu, užkalbėjimais, piktomis dvasiomis, ir net žinojo būdų kaip nuo jų apsisaugoti. Pavyzdžiui, prieš išnešant iš namų naują tinklą, moterys jį apibarstydavo druska, arba pernešdavo tinklą per slenkstį, ant kurio padėdavo kirvį. Prieš guldamiesi nakčiai, batus stengdavosi pasidėti „nosimis“ į aslos pusę, ir jei rasdavo juos atsigręžtus į lovą, tikėdavo – greitai susirgsią.
Daugybė prietarų ir ritualų buvo susijusių su žvejyba. Pavyzdžiui, jei einant žvejybon sutiksi svetimą moterį, o dar su tuščiais kibirais – gali apsisukti ir grįžti atgal, nes ši su jais visą sėkmę iš vandens išsėmė ir tinklai žuvų nematys. Jei metant tinklus vandenin išgirsi krankiant varną – blogas ženklas: gali tinklai suplyšti ar kokia baisesnė nelaimė nutikti. Tačiau jei praskris gulbės ar gervės – puiki žvejybos pradžia, pranašaujanti sėkmę, nes šie paukščiai laikomi laimės paukščiais. Kad sektųsi žvejyboje, į tinklus prismaigstydavo šermukšnių šakų. Jei kildavo audra, laivo priekyje įbesdavo peilį arba kirvį ašmenis prieš vėją, kad piktoji dvasia žvejus aplenktų ir taip nuo pražūties apsisaugotų.
Prieš keliaujant žvejybon, žvejai stebėdavo ne tik vėjus ar oro sąlygas, bet ir kiaules – ar tos į sieną nešoka. Tikėjo, kad jei šoka – bus blogas oras.
Vyrui išėjus į žvejybą, moteris negalėjo niekam nieko paskolinti, mat tikėjo, kad jei kas nors iš namų bus išnešta – išslys laimė iš rankų.
Grįžę po žūklės, pirmąsias sugautas žuvis vyrai atiduodavo prie kranto susirinkusiems seniems elgetoms, tikėdami, kad toks aukojimo ritualas gali nulemti sėkmę tolimesnėje žvejyboje.
Kuršių nerijos gyventojų ligas dažniausiai nulemdavo specifinės gyvenimo sąlygos: neturtas, higienos stoka, sunkus ir pavojingas žvejų darbas, atskirtis nuo žemyno. Valgant žalią žuvį, žvejų žarnyne įsiveisdavo įvairiausios kirmėlės, didžiausi kaspinuočiai. Dėl sunkaus darbo laivuose, žvejams lūždavo kaulai, plyšdavo raumenys. Dėl šalčio ir drėgmės dažnai kentėjo nuo reumato. Dėl nešvaros ir prastos mitybos neretai išsivystydavo piktybinės šunvotės, žmonės sirgdavo mažakraujyste. Patys neturtingiausi gyventojai, o, ypač moterys, kentėjo nuo džiovos. Tarp nerijos gyventojų buvo ir psichikos ligonių, o pagrindinė to priežastis – kraujomaiša.
XX a. pradžioje Rasytės, Nidos ir Juodkrantės kaimai turėjo vieną gydytoją, tad žmonės dažnai gydydavosi patys. Pavyzdžiui, ant skaudamo danties dėdavo tabaką arba svogūną, peršalimo ligas ar gerklės skausmą gydydavo pušies sakais – juos ištirpdydavo verdančiame vandenyje ir paruoštą viralą gerdavo arba skalaudavo gerklę.
Gyventojai tikėjo ir titnago gydomąja galia. Nidos mokyklos mokytojas Henris Fuchsas, norėdamas Nidos muziejui gauti akmeninį kirvuką, senai žvejo šeimai siūlė už jį ir plieninį kirvį, ir tinklų, ir pinigų, bet šie nenorėjo skirtis su savąja „perkūnkulke“, kuri gelbėdavo nuo reumato – jie rytą vakarą ja masažuodavosi.
Be to, titnagą skeliant į metalinį lygintuvą, pasipylusiomis žiežirbomis gydydavo atviras žaizdas, prieš tai jas patepus grietinėle, ir šį procesą kartojant kelis kartus per dieną.
Kuršininkų apranga išsiskyrė savitu charakteriu. Būdinga jai spalva tamsi, tačiau tiek vyrų, tiek moterų marškiniai buvo balti, ilgomis plačiomis rankovėmis, o šventiniai marškiniai dar gi būdavo išsiuvinėti spalvotais siūlais.
Žvejo apdaro svarbiausios detalės – tai aukšti nuo vandens saugantys batai, žvejo kepurė – ziudvestė, odinė prijuostė, užsivelkama per galvą ir dengianti krūtinę bei kūną.
Svarbi moters aprangos dalis – delmonas. Šis spalvingas rankinės prototipas būdingas tiktai pamario moterų aprangai. Jį apsijuosdavo aplink juosmenį ir jame nešiodavo pačius pagrindinius daiktus – raktus ir pinigus. Tokio delmono neturėjo vyrai, nes jei išėję į žvejybą įkristų vandenin ar dar blogiau – nuskęstų, prapultų jame esantis šeimos turtas. Be to, būtent moterys rūpindavosi žuvies prekyba: tai jos keliaudavo į žemyniniame marių krante buvusius turgus parduoti žuvies, tad joms reikėdavo ir delmono pinigams įsidėti.
Gyvenimas Kuršių nerijoje lėmė, jog čia žmonės buvo uždari, dvasingi, itin nekalbūs – persimesdavo vos vienu kitu ir tik būtiniausiu žodžiu. Jie kalbėjosi tyliai, ir ypač žvejyboje, mat vyrai tikėjo, jog žuvys viską girdi ir supranta.
Kuršininkų, lietuvininkų ir vokiečių kultūros pamaryje susipynė į vieną įvairiaspalvį, daugianytį audinį, kuris iki šiol teikia šiam kraštui ypatingą atmosferą. Nepaisant to, kad vietos bendruomenė dramatiškai pasikeitė po Antrojo pasaulinio karo, tačiau mes visi paveldėjome pamario krašto kultūrą, kurią turime puoselėti ir išlaikyti, idant ateities kartos suvoktų Mažosios, arba Prūsų Lietuvos savastį.
