Prie Nidos sklandymo mokyklos ištakų: vietiniai stebėdamiesi sakė, kad šį meną įvaldę tik žuvėdros ir vanagai
Trečiasis „Kultūros salos istorijos“ ciklo pasakojimas prasideda mišku apaugusioje Parnidžio kopos papėdėje, kur nuo 1933 iki 1939 metų veikė Nidos sklandymo mokykla. Kaip pasakoja Neringos muziejų gidė, muziejininkė Jūratė Ruzveltienė, atkūrus Lietuvos valstybę, Lietuvai reikėjo turėti savo šalies aviatorių ir žmonių, kurie orientuotųsi ore. Šią sklandymo mokyklos idėją palaikė ir Lietuvos karo aviacija, rašoma projekto „Neringa – Lietuvos kultūros sostinė 2021“ pranešime žiniasklaidai.
Tačiau tuo metu Lietuvoje nebuvo sklandytojų, kurie galėtų vesti mokymus pilotams, tad 1931 m. Lietuvos delegacija vyko į Rasytę (vok. Rossitten, nuo 1946 m. rus. Рыбачий (Rybačis)), buvusią Vokietijos teritorijoje Kuršių nerijoje, kur veikė vokiečių sklandymo mokykla. Šioje delegacijoje vyko ir karo lakūnas Jonas Pyragius. Būtent jis įsidėmėjo Didžiąją kopą, prie kurios būtų tinkamos sąlygos įkurti Nidos sklandymo mokyklą.
1932 m. sklandymo mokykla įkuriama Kaune. Norinčiųjų sklandyti vis daugėjo, o Kaune trūko tinkamų pakalnių, tad žvilgsniai nukrypo į Nidą ir, 1933 m. čia įkurta Nidos sklandymo mokykla. Mokyklos tikslas buvo populiarinti sklandymo sportą Lietuvoje, sudaryti sąlygas sportuoti jaunimui bei parengti kandidatus tiek civiliniams, tiek kariniams tikslams.
Pirmieji 9 sklandytojai į Nidą iš Kauno atvyko vandeniu – buksyru tempiama barža: joje sukrovė reikiamas statybines medžiagas, palapines ir sklandytuvus. Kelionė truko net 6 paras. Jiems atvykus, vietiniai gyventojai stebėjosi ir sakė, kad čia sklandymo meną įvaldę tik žuvėdros ir vanagai. Tačiau vos per vieną mėnesį 1933 m. vasarą buvo pastatytas angaras, o jau rugsėjo 4 dieną įvyko oficialus šios mokyklos atidarymas.
1934 m. šalia angaro pastatytas bendrabutis su valgykla, kurio projektą parengė architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Suprojektuoti dideli valgyklos langai buvo nukreipti kopų pusėn ir per juos matėsi didingi kopų vaizdai. Šiandien sunku tai įsivaizduoti: dabar čia stūkso suaugęs miškas, šią teritoriją apželdinus po Antrojo pasaulinio karo.
Iki tol sklandytojai eidavo pietauti į Nidos kaimelį, į Martino Sakučio svečių namus, kur buvo susitarta, jog už 2 litus jie gali valgyti tiek, kiek telpa. Tačiau sklandytojams reikėdavo nueiti nemažą atstumą pirmyn ir atgal, tad vietoje įkurta valgykla buvo geriausia alternatyva.
Bendrabučio pastato statyba nevyko taip greitai, kaip norėjosi: jį statė Nidos žvejai, ir nors dirbo uoliai, tačiau labai jau mėgdavo susėdę papapsėti pypkutėmis ir pasišnekučiuoti apie žvejybą, varnų gaudymą ar aptarti kaimo naujienas.
Nidos sklandymo mokykla svarbi ir tuo, jog čia pasiekti šaliai bei pasauliui svarbūs rekordai. 1935 m. Jonui Pyragiui pavyko nuskristi iš Nidos iki Palangos ir įveikti 75 km atstumą, o jau 1936 m. šis pilotas išsilaikė ore 22 valandas 36 minutes, pasiekdamas 4-tą pasaulio rekordą. 1938 m. sklandytojas Alfredas Gysas išsilaikė ore net 26 valandas ir 3 minutes – tai 3-ias rezultatas pasaulio rekordų sąraše. A. Gysas savo prisiminimuose mini, kad po šio rekordinio skrydžio numigęs 2 valandas, jis su draugais sklandytojais nuėjo pavalgyti pas Martiną Sakutį. Čia sutiko Nidos pašto stoties viršininką, kuris pasakojo matęs jo skrydį: gegužės 24 dienos rytą paštininkas išsiruošė į Klaipėdą ir, eidamas į garlaivį, regi – virš kopų „kybo“ vienas. Sutvarkius visus reikalus Klaipėdoje ir vakarop grįžus į namo mato, kad tas pats sklandytojas tebekybo virš kopų. Kitą rytą, prabudęs 5 valandą nustebo, kad tas sklandytuvas vis dar ore!
Tačiau Alfredui Gysui tai nebuvo labai paprastas ir lengvas skrydis, kaip galėjo atrodyti žmonėms ant žemės. Juk teko net 26 valandas išbūti nepatogioje būsenoje ant kietos sklandytuvo sėdynės, o nuskridus pusantro kilometro virš Didžiosios kopos, reikėdavo apsisukti ir grįžti atgal. Per 26 valandas jis padarė net kelis šimtus apsisukimų. Ypatingai sunku ir pavojinga buvo naktį: jei sklandytojas būtų prisnūdęs, sklandytuvas būtų nukritęs, o tai galėjo baigtis net mirtimi.
Lemtingi pokyčiai tiek Nidos sklandymo mokyklai, tiek Lietuvai įvyko 1939 metais, kuomet Hitleris užėmė Klaipėdos kraštą. Sklandytojams teko palikti mokyklą su visu čia buvusiu turtu, įrenginiais, dirbtuvėmis, ir išsikraustyti į Kauną. Išsigabeno tik sklandytuvus. Nors viskas atiteko vokiečių sklandytojams, tačiau šie, kaip kompensaciją už prarastą turtą, Lietuvos Aeroklubui padovanojo du gerus sklandytuvus.
1940 m. teritoriją okupavus rusams, čia įsikūrė rusų kareiviai. Deja, karo pabaigoje nelaimingo atsitikimo metu sklandymo mokykla su visais pastatais sudegė.
Šiandien šio kultūrinio palikimo atminimo ženklus saugo ir Kuršių nerijos istorijos muziejus, kur dalis ekspozicijos skirta Nidos sklandymo mokyklai. Joje buvo rengiami A, B ir C klasės pilotai. Sklandyti galėjo įvairių profesijų žmonės nuo 15 iki 40 metų, o pagal mainų programą čia mokėsi daugelio Europos šalių pilotai: estai, latviai, suomiai, slovakai, čekai, prancūzai ir olandai.
Sklandytuvai buvo gaminami Lietuvoje pagal iš Vokietijos gautus sklandytuvų brėžinius. Jie buvo be variklio ir kilo tik oro srovių pagalba. Sklandytuvai į orą buvo pakeliami dviem būdais. Pirmasis – tai rankinis startas: pučiant stipriam rytų vėjui, vieni sklandytojai laikydavo sklandytuvą už sparnų, kiti pastumdavo, ir sklandytuvas pakildavo į orą. Antrasis būdas buvo su guminiu amortizatoriumi. Tam buvo naudojamas apie 20 metrų ilgio dvigubas guminis lynas, kuris buvo pririšamas prie sklandytuvo, o du jo galus tempdavo nuo kopos bėgantys vyrai. Tuo tarpu kita grupė sklandytojų laikydavo sklandytuvą už uodegos, kad jis nejudėtų. Kartais sklandytojai net įsikasdavo į smėlį, kad tvirčiau išlaikytų sklandytuvą savo vietoje. Galiausiai paleistas sklandytuvas šaute iššaudavo į orą. Nenuostabu, kad toks būdas vokiečių buvo vadinamas Katapult Start.
Tačiau ne visi skrydžiai būdavo sėkmingi. Gana dažnai sklandytuvai nukrisdavo, suduždavo. Sklandytojai net buvo įsteigę tokius apdovanojimus: Didžiojo oro pirato kalaviją ir Juodojo vabalo ordiną. Oro pirato kalavijas buvo įteikiamas sklandytojui, kuris apgadindavo sklandytuvą, o Juodojo vabalo ordinas – už pakartotiną sklandytuvo sulaužymą. Manoma, kad Juodojo vabalo ordinas savo pavadinimą įgavo dėl šiltais vakarais dūzgiančių ir į sienas ar langus besitrankančių vabalų.
O nesėkmingi skrydžiai, kuomet sklandytuvas krisdavo nosimi į smėlį, buvo vadinami „agurkų sodinimu“ arba, tiesiog, „agurkais“. Šis pavadinimas kilo nuo vieno linksmo įvykio: kartą sklandyti buvo atvykęs agronomas iš Dzūkijos, bet, matyt, žemės ūkio verslas jam geriau sekėsi, ir vieno skrydžio metu jo sklandytuvas nesėkmingai nusileido nosimi į smėlį. Šį sklandymą stebėjęs kitas pilotas visiems girdint sušuko: žiūrėkite, agronomas agurkus sodina!
Kuršių nerijos istorijos muziejuje saugomi ir XX a. pradžios lietuviški laikraščiai, kuriuose yra straipsnių apie Nidos sklandymo mokyklą. Vienas svarbesnių ir iškalbingesnių – trumpas straipsnelis dienraštyje „XX amžius“ apie moteris sklandytojas: „Šiuo metu Nidos sklandymo mokykloje yra 4 moterys, kurios mokosi valdyti bemotorinį lėktuvą – sklandytuvą: P. Briedytė, mokytoja iš Joniškio, turi jau B piloto laipsnį, B. Obelenytė, studentė, – A pilotė, ir J. Leonavičiūtė – dar tik šiemet pradėjus mokytis sklandyti. Jos abi iš Kauno. Be to, dar sklandymo mokykloje yra ir viena olandė studentė, turinti aukščiausią C pilotės laipsnį. Darbe sklandytojos jokių išimčių neturi. Jos kartu su vyrais tempia į smėlio kalną sklandytuvą, iš eilės viena sėdi prie vairo, o kitos bėga prie guminių virvių išmesti sklandytuvą į aukštį. Jos dėvi tokius pat drabužius kaip ir sklandytojai vyrai ir savo išvaizda nuo jų beveik nesiskiria.“
„Labai gaila, kad šiuo metu tokios sklandymo mokyklos Kuršių nerijoje neturime. Kita vertus, ją įkurti būtų sudėtinga dėl šiandienos aplinkosaugos reikalavimų, nes kopos žemėja, o buvusi Didžioji arba, Sklandytojų kopa, siekusi 70 metrų aukštį, šiandien nesiekia ir 50 metrų. Tačiau visiems Nidos gyventojams, svečiams ir mylintiems Kuršių neriją linkiu gero skrydžio ir minkšto saugaus nusileidimo“, – baigdama pasakojimą sako Neringos muziejų gidė, muziejininkė Jūratė Ruzveltienė.
