Nidos švyturys ir jo du gyvenimai
Devintasis „Kultūros salos istorijos“ pasakojimas prasideda vienoje iš aukščiausių Nidos vietovių – ant Urbo kalno. Šią vietą istorikė doc. dr. Nijolė Strakauskaitė siūlo aplankyti ne tik todėl, kad tai 51 m aukščio kalnas, bet ir dėl to, jog jau daugiau kaip 130 metų čia stovi švyturys – ypatingas kultūrinio paveldo objektas.
Nidos švyturys turi du gyvenimus: pirmasis tęsėsi nuo pastatymo iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, o antrasis gyvenimas prasidėjo sovietmečiu. Kalbant apie švyturio gimimo ištakas, turime įsivaizduoti, jog Urbo kalnas buvo plika smėlio kopa, kuri apie 1870 metus buvo tik pradėta apželdinti. Sprendimas statyti švyturį Kuršių nerijoje priimtas 1871 m. Tais pačiais metais, kaip žinia, sukurta ir Vokietijos imperija, taigi, tai buvo didelės jūrinės valstybės sprendimas, nulemtas įsibėgėjančios industrinės epochos.
19 a. paskutiniame ketvirtyje buvo ryškūs ne tik industrializacijos tempai, bet ir regimi rezultatai. Tai – garlaivių, geležinkelių era ir t.t. Šiuo atveju mums svarbi dideliais tempais besivystanti laivininkystė (Vokietija, kaip jūrinė valstybė, turėjo daug laivų), tad šios priežastys skatino ir navigacinių įrenginių statybą. Būtent šiame kontekste buvo priimtas sprendimas statyti švyturį Nidoje. Priežastys jau buvo išryškėjusios iki šio sprendimo, o jas vaizdžiai apibūdino keliautojas, žurnalistas Liudvigas Pasárgė (Ludwig Passarge), kuris nuo 1868 metų Nidoje lankėsi ne kartą. Taigi, likus keliems metams iki švyturio statybos, štai ką jis rašė: „Šiaurės vakarų vėjas išmeta laivus į krantą be galimybės išsigelbėti, kur jie tiesiog sudaužomi arba po to mėnesius jų liekanos kyšo iš vandens.“ Čia kalbama apie Kuršių nerijos pakrantę. Ši citata atskleidžia, kad švyturys Kuršių nerijoje buvo itin reikalingas jūrininkams, o tą gausybę laivų nuolaužų buvo galima išvysti ne tik pajūryje, bet ir apsilankius Nidos ar kituose žvejų kaimeliuose: prie namų durų galėjai pamatyti laivų priekio fragmentus, kuriuos žvejai parsinešdavo kaip puošybos elementus su užrašais, pavyzdžiui, Ocean Queen arba Vulcan.
Laivams buvo sunku orientuotis jūroje, ypač plaukiant nuo Bornholmo (Baltijos jūros sala, priklausanti Danijai): nuo čia laivams pasukus į Memelio (Klaipėdos) uostą, jiems nebuvo į ką orientuotis, todėl, kad švyturys tebuvo Sembos pusiasalyje (vadinamame Brüsterort iškyšulyje), o sekantis švyturys – tik Klaipėdoje. Tad, šiame gana dideliame atstume per visą Kuršių neriją, srovės dažnai pakreipdavo laivus nuo kurso ir išmesdavo į krantą. Dėl šios priežasties Nidos švyturio statyba buvo itin svarbi. Žinoma, reikia nepamiršti, jog jis buvo svarbus ir marių žvejams.
Nidos švyturio statyba prasideda 1873 m., bet tais pačiais metais statomas ir Uostadvario švyturys Nemuno deltoje. Jų architektūra labai panaši: raudonų plytų, šešiakampio arba aštuoniakampio formos. Būtent tokie švyturiai tuo metu buvo gana populiarūs. Be to, 1863 metais jau buvo pradėję veikti Ventės švyturys, 1900 m. – Pervalkos švyturys suformuotoje marių saloje, o 1904 m. įsižiebė švyturys Rasytėje (vok. Rossitten, dabar rus. Рыбачий). Taigi, maždaug per tris dešimtmečius buvo pastatyta daug navigacinių įrenginių, kurie tik ir liudija, kad Vokietijos imperijoje buvo vystoma tiek jūrinė prekyba ir žvejyba, tiek ir vidaus vandenų – ypač susisiekimas garlaiviais, prekių gabenimas upėmis ir t.t., kam ir reikėjo šiame regione navigacinių objektų.
Kai kalbame apie Nidos švyturį, jis turėjo dar vieną svarbią funkciją: ne tik rodė kelią laivams, bet ir buvo navigacinis objektas, perspėjantis apie artėjančias audras ir jų kryptis (vok. – Sturmwarnung Stelle, liet. – pranešimų apie audras vieta). Maždaug 19 a. pabaigoje – tiksliai metų nežinoma – Nidos švyturio viršutinėje dalyje atsirado tarsi šoninės antenos. Tai buvo konstrukcija, kuri leido švyturininkui, gavus telegrafu pranešimą apie artėjančią audrą, ant tos konstrukcijos iškabinti atitinkamus signalus – vėliavas. Vėliavos buvo kelių spalvų: dažniausiai tai buvo raudonos spalvos kombinacija su geltona arba žalia. Vėliava būdavo padalinta perpus, o pagal spalvas buvo galima orientuotis kokios krypties yra štorminis vėjas. Taigi, artėjant audrai, švyturininkas vėliavas iškeldavo ant tų šoninių švyturio karčių, todėl vietos žvejai dar labai vaizdžiai Nidos švyturį vadino „švyturiu su sparnais“.
Šios, telegrafu perteikiamos greitos žinios, kad artėja audra, poreikis itin išryškėjo 1872 m., kai milžiniška audra nusiaubė Baltijos pakrantę: nukentėjo ne tik laivai, bet ir namai, buvo užtvindyti didžiuliai žemės plotai. Patirti ekonominiai nuostoliai privertė imtis sprendimo: buvo konstatuota, kad jei tuo metu būtų buvusi perspėjimo sistema, kuri perduotų žinią Baltijos ir net Šiaurės jūros pakrante, būtų buvę galima išvengti tokių padarinių. Taigi, po šios nuostolingos audros ir buvo sukurta gana tanki tokių audrų perspėjimo punktų sistema, kai telegrafo pagalba būdavo perduodama žinia, ir, pavyzdžiui, Nidos švyturininkas iškabindavo atitinkamas vėliavas-signalus, pagal kuriuos, visų pirma, marių žvejai galėjo orientuotis, eiti jiems žvejybon, ar neverta plaukti nei į marias, nei į jūrą, o antra, netoli jūros pakrantės esantys laivai galėdavo susiorientuoti, kad reikia skubiai grįžti į artimiausią uostą.
Žinoma, ne menkas iššūkis ant smėlio kalno pastatyti 27 m aukščio stabilų statinį, todėl švyturio pamatai buvo skaldyti akmens blokai, įleisti į 3 m gylį. Būtent tai teikė stabilumo tokioje vėjuotoje vietoje stovinčiam objektui. Jis puikiai išstovėjo 70 metų ir būtų ilgiau stovėjęs, jei Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nebūtų sąmoningai susprogdintas besitraukiančios vokiečių kariuomenės kaip strateginis objektas.
Kalbant apie švyturio techninius parametrus, atskirai reikia paminėti jo šviesą skleidžiančio mechanizmo specifiką. Nuo 19 a. 3-iojo dešimtmečio švyturiuose buvo įrengiamos Frenelio linzės (išradėjas prancūzų fizikas Augustin Jean Fresnel). Jos buvo 6-ių kategorijų pagal stiprumą. Tai buvo vienas ant kito kombinuojami lęšiai tiek į aukštį, tiek apskritimu aplinkui šviesos šaltinį, ir, priklausomai nuo linzės konstrukcijos, šviesos srautas būdavo nukreipiamas norimu atstumu. Nidos švyturyje buvo suformuota 1-os kategorijos linzė – pati stipriausia, o šviesos spindulys sklido gana toli – apie 40 kilometrų. Žinoma, kaip toli sklinda švyturio šviesa priklauso ir nuo kitų parametrų: kraštovaizdžio specifikos, oro sąlygų, ir t.t.
Žinoma, pirmosios lempos buvo žibalinės, vėliau, 20 a. pradžioje – dujinės, tačiau to meto techninių pasiekimų prasme, senasis Nidos švyturys ir jo šviesos srautas buvo konstruotas itin moderniai.
Taigi, pirmasis Nidos švyturio gyvenimas baigėsi dramatiškai 1944 m. pabaigoje, tačiau jau 1945 m. nuo Urbo kalno vėl sklido šviesa. Žinoma, tai buvo laikino pobūdžio švyturys, ir tai tik patvirtina, koks svarbus yra Nidos švyturys laivų navigacijai.
Antrasis gyvenimas prasidėjo 1953 m. pastačius iki šiandien stovintį švyturį, o jame degusios lempos yra išlikusios iki šiol bei saugomos Neringos muziejų fonduose.
Kalbant apie linzes, įrengtas švyturyje antrame gyvenimo etape, tai jos, vėl gi, buvo ypatingos. Krištolinės linzės buvo pagamintos tuometinėje Sovietų sąjungoje, Ukrainoje, bet prieš patekdamos į Nidos švyturį, dar pabuvojo parodoje Paryžiuje ir ten įvertintos II-aja vieta. Taigi, tai buvo taip pat modernios konstrukcijos linzės.
Toji švyturio šviesa, kuri sklido per sovietinio laikotarpio linzes, ne taip seniai ir užgeso – prieš gerus penkerius metus. Šiek tiek gaila, nes buvęs slystantis švyturio spindulys teikė daug šarmo Nidai bei jos kraštovaizdžiui. Tuo tarpu šiandien Nidos švyturyje įrengtos dvi atskiros lempos, kur viena šviečia jūros, o kita – marių laivams.
Kalbant apie pirmąjį švyturio gyvenimą, be to, kad šiame regione jis buvo ryškus industrinės epochos objektas, dar reikia paminėti, kad tai – ryškus architektūrinis akcentas Nidoje. Turime įsivaizduoti, kad prasidėjus švyturio statybai 19 a. paskutiniame ketvirtyje, Nida buvo tipiškos medinės architektūros žvejų kaimelis, o su švyturiu atėjo visiškai kitokia – solidi, raudonų plytų – architektūra. Ne tik švyturys iš raudonų plytų buvo sumūrytas, bet ir Urbo kalno papėdėje pastatytas dviejų aukštų švyturininko namas (išlikęs iki šiol), kurio pamatai – taip pat skaldytų akmenų. Tuo pačiu metu buvo pastatytas dar vienas valstybinės kategorijos pastatas, išlikęs iki mūsų dienų – kopų prižiūrėtojo namelis, esantis prie antrojo įvažiavimo į Nidą (G.D. Kuverto g. 14). 1888 m. iškyla dar vienas ryškus raudonų plytų statinys – Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia. Taigi, tai buvo labai ryškios naujos kraštovaizdžio dominantės, o viena jų – švyturys.
20 a. pradžioje Nida po truputį pradėjo jausti kurortinio gyvenimo alsavimą – dar tik po truputį iki Pirmojo pasaulinio karo, bet visgi. Tuo tarpu tarpukaryje Nida jau tapo pakankamai žinomu kurortu ir poilsiautojai „atrado“ švyturį: ne tik kaip kraštovaizdžio akcentą, regimą iš įvairių vietų, bet ir kaip pasimatymų vietą, kaip fotomotyvų atostogų atsiminimams vietą ir pan.
Kalbant apie švyturį kaip apie turistus viliojantį objektą, įdomų fragmentą paliko žinomas Lietuvoje tarpukario keliautojas Stasys Kolupaila: „Nida: uostas, muitinė, paštas, viešbučiai, ant 51 m aukščio Urbo kalno – švyturys. Jį įdomu aplankyti paprašius prižiūrėtojo. Įdomūs sudėtiniai lęšiai.“ Taigi, į švyturį jau ir tarpukaryje buvo galima patekti kaip į turistinį objektą – tik su švyturininku reikėjo susitarti. Galime manyti, jog švyturininkas buvo itin svarbus žmogus ne tik todėl, kad jį slėgė atsakomybė prižiūrėti tokį techninį objektą, ne tik todėl, kad jis turėjo laiku perduoti audros pranešimų signalus, bet ir dėl to, kad gebėjo bendrauti su vasarotojų publika. O tai, kad švyturys ir pirmuoju gyvenimo periodu buvo mėgiamas poilsiautojų, rodo tai, jog jam buvo suteiktas „žmogiškas“ vardas: tarpukaryje Nidos švyturį publika iš Vokietijos, Karaliaučiaus, Tilžės vadino raudonuoju Kristupu. Raudonuoju, nes buvo raudonų plytų. Tačiau tai nebuvo išimtis – ir kai kuriems kitiems Baltijos pajūrio švyturiams poilsiautojai suteikdavo vardus.
Postindustrinės epochos žmonės turėjo savo santykį su Nidos švyturiu. Šis objektas visada domino ir dailininkus, o kadangi Nidoje nuo 19 a. pabaigos buvo įsikūrusi dailininkų kolonija, ne vieno dailininko drobėse pavaizduotas senasis Nidos švyturys.
Vis dar laivų navigacijoje svarbus objektas įsitaisęs įspūdingoje kraštovaizdžio vietoje ir dabar atsinaujinęs Urbo kalnas su naujais pasivaikščiojimo takais vėl kviečia aplankyti švyturį.
