Liudviko Rėzos fenomenas: gimęs Dievo užmirštame žvejų kaimelyje, nuėjo ilgą gyvenimo kelią
Penktajame ciklo „Kultūros salos istorija“ pasakojime istorikė doc. dr. Nijolė Strakauskaitė kviečia įsigilinti ne tik į Mažajai (Prūsijos) Lietuvai, bet ir visai lietuvių kultūrai svarbios asmenybės – Liudviko Rėzos (1776–1840) – fenomeną. Pažintį su šio Karvaičių kaime Kuršių nerijoje gimusio Karaliaučiaus universiteto profesoriaus, teologo, lituanisto, tautosakininko veikla pradedame Kuršių nerijos istorijos muziejuje, kuriame sukaupti lietuvių kultūrai reikšmingi lobiai: keturi leidiniai, kurių svarbą sunku pervertinti.
Pirmasis leidinys – tai Kristijono Donelaičio „Metų“ 1818 m. leidimas. Šis egzempliorius ypatingas tuo, kad viršelio vidinėje pusėje, apačioje ranka užrašyta „Jordan“. Kaip žinia, „Metus“ išleido Martynas Liudvikas Rėza, tačiau rankraštį jam parūpino ne as kitas, o Johanas Gottfriedas Jordanas. Tai Valtarkiemyje (vok. Walterkehmen, dabar rus. Ol'chovatka) netoli Gumbinės (vok. Gumbinnen, dabar rus. Gusev) dirbęs evangelikų liuteronų kunigas, kuris susirašinėjo su Kristijonu Donelaičiu ir, greičiausiai, „Metų“ rankraščius gavo iš rašytojo našlės.
Taigi, turime tris pavardes – Rėza, Donelaitis, Jordanas, kurios susieja mus su itin reikšmingu kultūrinio gyvenimo pulsu 18 a. ir 19 a. pradžioje, kuris buvo dar intensyviau jaučiamas pasirodžius pirmajai grožinės literatūros knygai lietuvių kalba – „Metais“, išleistais Karaliaučiuje.
O paminėjus Karaliaučių, pirmiausiai dėmesys krypsta į Karaliaučiaus universitetą, įsteigtą 1544 metais, nes jame studijavo ir Donelaitis, ir Jordanas, ir Liudvikas Rėza, ir dar daugelis kitų lietuvių kilmės arba lietuvių raštijai Prūsijoje daug nuveikusių asmenų.
Kai kalbame apie Donelaitį ir jo reikšmingą darbą – grožinės literatūros kūrimą, t. y. jau nebe religinės, o pasaulietinės literatūros kūrinių kūrimą, tai turime kalbėti ir apie palankią Karaliaučiaus universiteto atmosferą, prie kurios ženkliai prisidėjo Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas I, 1718 metais universitete įkūręs lietuvių kalbos ir lenkų kalbos seminarus. Mums svarbus lietuvių kalbos seminaras, nes Donelaitis šį seminarą lankė. Karaliaučiaus universitete jis studijavo 1736–1740 metais, ir būtent lietuvių kalbos seminare Donelaitis įgijo lietuvių kalbos gramatikos žinių, kas turėjo svarios reikšmės jo kūrybai.
J.G. Jordanas taip pat studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete ir, žinoma, buvo susijęs su lietuvių kalbos seminaru. Lietuvių kalbos seminaro įdirbis ir atmosfera turėjo įtakos tam, jog Jordanas būtent Rėzai pasiūlė „Metų“ rankraštį. Be abejo, Liudvikas Rėza, studijavęs šiame universitete, lietuvių kalbos seminare, vėliau jam ir vadovavęs, žinoma, puikiai suprato to rankraščio vertę.
Grįžtant prie Kristijono Donelaičio „Metų“ 1818 m. leidinio ir jame esančio užrašo „Jordan“, tai gali būti, jog pats Rėza jį brūkštelėjo, o gal Jordanas pažymėjo, kad tai jam priklausantis egzempliorius. Bet kuriuo atveju, tai mus nukreipia į labai intensyvaus lietuvių raštijos vystymosi laikotarpį 18 a. ir 19 a. pradžioje Prūsijos Lietuvoje, arba, kaip priimta vadinti, Mažojoje Lietuvoje, ir Karaliaučiaus universitetas tam buvo nepaprastai svarbus veiksnys.
Jeigu kalbėti apie statistiką, tai 1744 metais, tai yra, dar studijuojant ar neseniai baigus mokslus Donelaičiui, Karaliaučiaus universitete buvo maždaug 1000 studentų, iš kurių 13 proc. buvo lenkų kilmės ir net 6 proc. buvo lietuviai.
Taigi, kalbame apie asmenybes, kurios vienaip arba kitaip susijusios su Karaliaučiumi ir, per Liudviką Rėzą, susijusios su Kuršių nerija.
Kalbant apie kitas vertingas knygas, saugomas Kuršių nerijos istorijos muziejuje, tai antrasis unikalus leidinys – Rėzos redaguota lietuviška Biblija. Kaip žinia, pirmą kartą lietuvių kalba visa Biblija buvo išleista 1735 m. Tačiau per 18 amžių susikaupė nemažai pastabų dėl vertimo ar kai kurių terminų traktavimo, todėl Liudvikas Rėza ėmėsi sunkaus darbo – parengti naują Biblijos redakciją, ir šią reikšmingą veiklą užbaigė 1816 m., kuomet išėjo naujas, Rėzos redaguotas, lietuviškos Biblijos leidimas. 1824 m. pasirodė pakartotinis leidimas, kurio egzempliorių ir turi muziejus. Tai nepaprastas raritetas, dar kartą paliudijantis, kad Rėza, gimęs Dievo užmirštame Kuršių nerijos žvejų kaimelyje, nuėjo ilgą gyvenimo kelią, palikdamas mums bei lietuvių kultūros lobynui nepaprastai reikšmingus darbus.
Tačiau labiausiai Rėzą Kuršių nerijoje (ir ne tik) žmonės pažįsta iš jo surinktų dainų, ypač girdint, kaip krašto folkloro ansambliai atlieka šias dainas per miesto ar nacionalines šventes. Taigi, trečias leidinys iš lietuvių kultūros lobyno yra 1825 m. išleistos „Dainos“. Iš tiesų, Rėza šiam dainų rinkimo darbui turėjo daug talkininkų, kurių didžioji dalis, užrašinėjusių dainas Prūsijos Lietuvos regione, buvo pažįstami dvasininkai. Minėtas Johanas Gottfriedas Jordanas taip pat jam atsiuntė keletą dainų.
Šiame „Dainų“ egzemplioriuje yra du ranka užrašyti įrašai – dvi pavardės. Pirmasis įrašas – „Nesselmann, 1846“. Vadinasi, šį Rėzos išleistą dainyną turėjo Nesselmannas, garsus vokiečių kalbininkas, parengęs lietuvių-vokiečių kalbų žodyną, manęs, jog būtina įsigyti Rėzos dainyną, nes tai – ir liaudies žodyno lobynas. Neabejotinai kalbininkui tai buvo nepaprastai įdomi medžiaga.
Antrasis įrašas mums nurodo, kad kitas šio egzemplioriaus šeimininkas nuo 1921 m. buvo Adalbertas Bezzenbergeris. Tai kitas garsus kalbininkas, lyginamosios kalbotyros specialistas, archeologas ir daugeliu sričių besidomėjęs mokslininkas, Karaliaučiaus universitete dirbęs nuo 1880 metų, įkūręs čia Sanskrito katedrą, kuris 19 a. pabaigoje ėmė nuolat atvažiuoti į Juodkrantę bei 1904 m. įsigijo čia vasarnamį, kuriame gyveno mirties. Taigi, šį dainų egzempliorių, priklausiusį Nesselmannui, Bezzenbergeris įsigijo prieš pat mirtį, mat mirė 1922 m. spalio paskutiniąją dieną.
Paskutinis, ketvirtasis leidinys, liudijantis apie Liudviko Rėzos fenomeną, yra karo su Napoleonu metų prisiminimai, Rėzos, kaip karo kapeliono, įspūdžiai iš dalyvavimo šiame kare. Jie yra išleisti ir lietuvių kalba (Liudvikas Rėza. „Žinios ir pastabos apie 1813 ir 1814 metų karo žygius iš vieno Prūsijos armijos kapeliono dienoraščio“, 2000 m.), tačiau muziejuje saugomas pirmasis 1814 metų leidimas – didelė retenybė originalo kalba, atspausdinta gotišku šriftu, tad kas nori prisiliesti prie istorinio pirmojo leidimo, tokią galimybę taip pat turi.
Nagrinėdami unikalius leidinius kalbėjome apie Donelaitį, apie Jordaną, apie Martyną Liudviką Rėzą, apie Georgą Nesselmanną, apie Bezzenbergerį. Visi jie susiję su regionu, kuris istoriškai vadinamas Prūsijos Lietuva arba Mažąja Lietuva. Vienaip ar kitaip šios lietuvių kultūrai svarbios asmenybės turi sąsają ir su Kuršių nerija, tad galime pasidžiaugti, kad Neringos muziejai, kurių vienas iš padalinių yra Kuršių nerijos istorijos muziejus, ateities kartoms saugo tokius išskirtinius lietuvių kultūros lobyno artefaktus.
