Vėtrungės dosje
Vėtrungė yra gana jaunas etninės kultūros paveldo objektas, pasižymintis unikalia vaizduojamąja simbolika ir vienijantis visą pamario kraštą.
Jos neturi analogų pasaulyje dėl savo išskirtinės prigimtinės funkcijos. Mariose plaukiojusias burvaltes ženklinti vėtrungėmis pradėta 1844 m. Jas įvedė Prūsijos karalystės žvejybos inspekcija žvejybos kontrolės tikslais, kad žvejai nepažeidinėtų jiems skirtų žvejybos plotų ribų, kad būtų lengviau kovoti su brakonieriavimu.
Vėtrungių atsiradimo pradininku laikomas vyriausiasis Kuršių marių karališkasis žvejybos inspektorius (fišmeisteris) Ernstas Wilhelmas Beerbohmas, gyvenęs netoli Ventės rago buvusiame Muižės dvare.
Dabartinių, mūsų akiai įprastų, vėtrungių pirmtakės buvo 2 prūsiškų pėdų ilgio ir 1 prūsiškos pėdos pločio (62,40 x 31,20 cm) skardinės ar medinės plokštės, su atitinkamu kaimui priskirtu geometriniu ženklu, nudažytu kontrastinėmis spalvomis: (Kuršių nerijos) kaimų geometriniai ženklai yra juodos-baltos spalvos, rytinio kranto – raudonos-baltos, o pietinio (dabartinė Kaliningrado srities teritorija) – geltonos-mėlynos spalvos.
Ilgainiui žvejai ėmė puošti šias spalvines lenteles įmantriais mediniais kiaurapjūviais drožiniais. Raižiniuose susipynė valstybingumo, religinių simbolių, stilizuotų aplinkos objektų motyvai.
Nuo prievolės iki papročio
Žvejams ėmus vėtrunges įvairiai marginti kiauraraščiais pjaustiniais ir dažyti, esminis kaimo ženklas (fišmeisterių nenaudai) ėmė „slėptis“ drožinių fone. Tad 1877 m. Prūsijoje išleistas įstatymo potvarkis, patikslinantis vietovės geometrinio ženklo dydį (nemažiau kaip 75 x 30 cm), bei įvedantis papildomą laivų ženklinimą: ant laivo borto ir burės turėjo būti užrašomos trys pirmosios kaimo pavadinimo raidės ir žvejybos leidimo numeris. Ši nauja laivų atpažinimo priemonė, leidusi identifikuoti ne tik žvejo kaimą, bet ir konkretų asmenį, nulėmė, kad vėlesniais dešimtmečiais vėtrungių nešami vietovių ženklai ėmė prarasti savo reikšmę fišmeisterių akyse.
Po Pirmojo pasaulinio karo vėtrungės buvo naudojamos tik iš tradicijos; de jure – netiesa, tačiau de facto pastaraisiais dešimtmečiais taip ir buvo. Kažkada per prievartą įvestas laivų ženklinimas vėtrungėmis per šimtmetį tapo gyvybingu liaudies papročiu“.
Motyvus vėtrungių puošybos elementams žvejai pasirinkdavo iš artimiausios aplinkos, derinant juos su abstrakčiais simboliais. Čia drauge komponuojami geometrini ornamentai (šešiakampė žvaigždė, kryžius rate ir t.t.) su figūrinėmis formomis - namai, bažnyčios, laivai, ir net šiuolaikiniais objektais, pvz. dviratis.
Vėtrungėje itin ryškūs ir etniniai motyvai: kiauraraščiuose galima įžvelgti formų sąsajas su krikštais, architektūros puošybos elementais, tokiais kaip lėkiai, vėjalentės ir pan. Kai kuriuos motyvus žvejui padiktuodavo jo gyvenimiška patirtis – pavyzdžiui, tarnaujant Prūsijos karalystės laivyne aplankyti uostamiesčiai. Iš čia kildinamos vėtrungėse vaizduojamos gotikinės katedros, mečečių kupolai, rūmų fasadai.
Alpink vėtrunges vis dar sklando daugybė mitų
Kalbant apie vėtrungių kiaurapjūvių drožinių „skaitymą“, interpretavimą, nepaisant gan patikimų šaltinių, tokių kaip Hanso Woede‘s knyga, vis dar galima susidurti su priešingomis nuomonėmis apie vėtrungių puošybos elementų simboliką, jų reikšmę. Yra teigiančių, jog visose vėtrungėse egzistuoja unifikuota simbolių sistema, iš kurios galima išskaityti žvejo šeimos sudėtį, jo turimus turtus, kas jo kaimynai ir panašiai. Tačiau didžioji dauguma vėtrunges tyrinėjančių, gaminančių ar kitaip puoselėjančių žmonių laikosi kitos – priešingos – nuomonės, jog nebuvo visuotinai nustatytų kanonų, ką ir kaip vaizduoti, tad negalima unifikuoti atskirose vėtrungėse aptinkamų panašių simbolių reikšmių.
Galime išskirti tik tam tikrus abstrakčius vienodą reikšmę turinčius simbolius, tokius, kaip kryžius ar šešiakampė žvaigždė – Dievo, likimo ir laimės ženklus, meilės ir vilties alegorijas įprasminančius širdies ir inkaro ženklus, heraldinio erelio ar karūnos, kaip meilę tėvynei ar patriotiškumą perteikiančius ženklus.
Po Antrojo pasaulinio karo
Ne tik vėtrungių gamybos amatas, bet ir pačios vėtrungės praktiškai pranyko po Antrojo pasaulinio karo drauge su daugiasluoksne pamario krašto kultūra ir ją kūrusiais senbuviais.
Kalbant apie vėtrungių gyvybingumo prikėlimo ištakas po šio karo, vienas svarbiausių asmenų yra Nidoje gyvenęs Eduardas Jonušas (1932–2014) – tapytojas, skulptorius, turėjęs muziejininko gyslelę. Ši įžvalgi asmenybė visomis jėgomis dar sovietinio režimo laikais stengėsi atgaivinti ir puoselėti Mažosios (Prūsijos) Lietuvos kultūros palikimą - ne tik vėtrunges.
Pirmoji publikacija po karo apie vėtrunges - Artūro Gedžiaus straipsnis 1969 m., kuris publikacijai panaudojo istoriko Jono Putriaus surinktą medžiagą. Būtent su šiuo straipsniu įsigalėjo pavadinimas vėtrungė taip, kaip mes ją dabar suprantame. Nors patys žvejai jas vadino vėliavomis (valties flagais), herbais, karūnėlėmis, vokiškai pavadinimas skambėjo Kurenkahnwimpel. Žodis vėtrungė egzistavo, bet buvo naudojama tik vėjarodės funkcijos kontekste.
Dabartinės vėtrungių apraiškos
Vėtrungė – ypatingai lanksti kūrybinė medžiaga dėl savo lengvai atpažįstamo pavidalo, dėl įvairioms interpretacijoms pritaikomos formos. Ir nors egzistuoja pozicija, jog tokiu būdu vėtrungė netenka savo autentiškumo, visgi jos formos atpažįstamumas konotuoja pirmykštę priklausomybę pamario regiono istorijai.
Vėtrungių gamybos variacijų, tokių kaip suvenyrai, papuošalai bei panaudojimas rinkodaroje prasidėjo daug anksčiau, nei galime manyti - jau XX a. pirmoje pusėje jų siluetai naudojami papuošalų, organizacijų ženklelių gamyboje, reklamoje.
Po pirmo pasaulinio karo vėtrunges, kaip suvenyrus, pagal užsakovo pageidavimus, gamino ne tik žvejai, bet ir kiti sumanę pasipelnyti pamario krašto gyventojai, pavyzdžiui, pastorius iš Rasytės, kuris net organizavo vėtrungių pjaustymo dirbtuvėlę paaugliams. Taigi, istorija juda ratu.
Vėtrungė ir jos gamybos raiška siejasi ne tik su istorinės atminties puoselėjimu, bet ir su estetikos poreikio patenkinimu. Šio dualizmo simbiozė deri viešosiose pamario krašto gyvenviečių erdvėse. Visų pirma – tai Nidoje esantis muziejus po atviru dangumi, kuriam 82 vėtrunges pagal istorinius pavyzdžius sukūrė meistras Vaidotas Bliūdžius. Šios ekspozicijos projektą parengė architektai brolis ir sesuo Rolanda ir Ričardas Krištapavičiai. Nidos krantinė pasipuošė vėtrungėmis 2003–2007 metais, kurios iškeltos ant natūralaus dydžio stiebų.
Autentiškos vėtrungių gamybos egzistavimo jau ir negalime tikėtis, nes, nebeliko jų prigimtinės funkcijos: šiandien jos gaminamos visai kitais tikslais – suvenyrams, edukacijai, estetikos poreikiui patenkinti, bet ne kaip žvejybos procesą Kuršių mariose suvaldantis laivo ženklas.
Vėtrungė ir švietimas
Vėtrungių, kaip simbolinių objektų gamyba ir sklaida ypatingai aktyvi edukaciniame lauke. Daugelis pamario krašto kultūros įstaigų vysto edukacines veiklas, kurių metu ne tik supažindinama su pamario kultūra, bet ir kviečiama vienokiu ar kitokiu būdu jas pasigaminti ar nusidažyti jau paruoštus suvenyrinių vėtrungių modelius.
Vėtrungių edukacija labai dėkinga supažindinant su ženklų sistemos kūrimu, inicialų kūrimu. Vėtrungė gali pasitarnauti mokantis ne tik istorijos, bet ir tiksliuosius mokslus (geometrijos, proporcijų), o tai dar labiau praplečia tokių edukacijų pritaikomumą ir aktualumą.
Vėtrungė ir bendruomenė
Vėtrungė giliai įleido šaknis į šiandienos pamario bendruomenės sąmonę ir leidžia jos nariams jaustis išskirtiniais šio krašto gyventojais. Šis estetinis kultūros objektas prisideda ir prie tapatybės formavimosi. Tai etnokultūrinė krašto dalelė, kuri yra pats Gyvenimas.
