Kultūros salos istorija: Juodkrantė: kurortas ir medicina

2021
Balandis
24

Antrasis „Kultūros salos istorijos“ ciklo pasakojimas žvilgsnį nukreipia į Juodkrantę, kur Liudviko Rėzos kultūros centre istorikė doc. dr. Nijolė Strakauskaitė, pasitelkusi Neringos muziejų artefaktą – stiklinį buteliuką, pasakoja apie įdomią ir labai svarbią Juodkrantės istorijos pusę, rašoma projekto „Neringa – Lietuvos kultūros sostinė 2021“ organizatorių tekste portalui LRT.lt.

Kai 19 a. viduryje pradėjo kurtis Juodkrantės (vok. Schwarzort) kurortas, šiame Baltijos pajūrio regione dar nebuvo aišku, koks kurortų įvaizdis bus kuriamas, kokia bus jų struktūra.

Nors jau buvo suvokta, kad maudynės jūroje naudingos, jog sveika vaikščioti gryname ore – o Juodkrantė garsėjo puikiu mišku, tačiau pagrindiniai kurortinio įvaizdžio akcentai Vokietijos imperijoje – tiek Baltijos pajūryje, tiek Šiaurės jūros pakrantėje – galutinai susiformavo tik 19 a. paskutiniajame dešimtmetyje. Ypatingu ir svarbiausiu akcentu tampa gydomoji kurortų pusė: kurortas nebūtų oficialiai pripažintas kurortu, jei jis neturėtų gydytojo.

1892 m. Vokietijos imperijoje įvyko pirmos Kurortų dienos. Tai buvo ne kas kita, kaip kurortų gydytojų suvažiavimas, kurio metu buvo įsteigta visą Vokietiją apimanti kurortų sąjunga, apjungianti ne tik pajūrio, bet ir kalnų kurortus. Tai rodo, koks didelis vaidmuo medicinai kurorte buvo skiriamas.

Pirmasis gydytojas Juodkrantėje atsirado Statien&Becker gintaro kasybos įmonės iniciatyva 1885 metais. Ketverius metus prieš šį faktą buvo įkurtas Juodkrantės kurorto komitetas, kuris rūpinosi įvairiais kurorto vystymo aspektais. Na, o gydytojo atsiradimas šiam kurortui davė papildomų dividendų ir, pavyzdžiui, garsiame kelionių vadovų leidinyje Griebens Reiseführer jau 1904 m. Schwarzort kurortas aprašomas, nurodant, jog jame yra gydytojas.

Vienas iš Juodkrantės gydytojų – Rudolfas Werneris, kuris paskutinį 19 a. dešimtmetį ėjo kurorto gydytojo pareigas, netrumpą laiką buvo ir kurorto komisaru. Tai rodo, jog Juodkrantėje sveikatinimo ir poilsio kultūros simbiozė buvo puikiai išpildyta pagal to laikmečio madą.

Anksčiau minėtas muziejaus artefaktas – stiklinis buteliukas – buvo rastas būtent toje vietoje, kur stovėjo Rudolfo Wernerio vila „Villa Linanna“ (taip pavadinta jo dviejų dukrų – Linos ir Annos – garbei). Natūralu, kad gydytojas kurorte turėjo ir nedidelę vaistinę, kad galėtų poilsiautojams suteikti būtiniausių vaistų. Šis buteliukas sukurtas taip, kad atliktų dozavimo funkciją, jis skirtas vaistams, tad nekyla abejonių, jog jis priklausė daktaro Wernerio namų vaistinei.

Žinoma, ne kiekvienas gydytojas ėmėsi kurorto komisaro pareigų. 19 a. paskutinį dešimtmetį, R. Werneriui einant kurorto komisaro pareigas, nemažai nuveikta Juodkrantės labui, pavyzdžiui, buvo plėtojamos miško promenados, ką jau buvo pradėjęs kurorto steigėjas Eduardas Stellmacheris. Tačiau 1904 m. R. Wernerio pareigas perėmė Luisas Stellmacheris, nes daktaras Werneris jau buvo garbingo amžiaus bei kentėjo nuo sunkios akių ligos – tuo metu beveik apako.

Taigi, iki Pirmojo pasaulinio karo Juokdrantės kurortas atitiko visas tendencijas, kurios buvo būdingos Baltijos pajūrio ar Šiaurės jūros pajūrio kurortams. Tai buvo medicinos paslaugų ir poilsio simbiozė. Neatsitiktinai 20 a. pradžioje buvo sukurta siauresnė Baltijos kurortų sąjunga, apimanti kurortus nuo Liubeko iki Nemirsetos, o Juodkrantė šiame 64-ių Vokietijos Baltijos pajūrio kurortų sąraše taip pat egzistavo, nes atitiko visus kurortams keliamus standartus.

Liudviko Rėzos kultūros centro muziejuje galime pamatyti suvenyrų iš Juodkrantės kurorto klestėjimo laikų. Vienas jų – puodelis su vaizdu iš Luisenbad (vok. Luizės maudyklos). 1905 m. Luisas Stellmacheris pasirūpino, kad Juodkrantėje šalia kapinaičių išdygtų modernus gražios architektūros pastatas, atitikęs svarbų to laikmečio kurortų standartą – turėti šiltas vonias. Čia poilsiautojai gerinti sveikatą galėjo ne tik šiltose voniose, bet ir purvo ar smėlio voniose. Luisenbadas buvo Juodkrantės modernių gydyklų kompleksas, kuris šiandien atitiktų SPA centro koncepciją. Tai rodo, jog Juodkrantė tuo metu sugebėjo neatsilikti nuo madų ir tendencijų, kurias diktavo Europos kurortų vystytojai.