Kuršių nerija – svarbi susisiekimo arterija tarp Rytų ir Vakarų Europos
Vaikštinėjant Baltijos pajūriu Kuršių nerijoje, tikriausiai ne visi žino, koks svarbus kelias ėjo šia pakrante 17–18 amžiuje. Šis kelias buvo vadinamas Europos pašto keliu. Tai buvo svarbi arterija susisiekimui tarp Rytų ir Vakarų Europos. Būtent šį fenomeną, formavusį pačią Kuršių neriją, šeštajame „Kultūros salos istorijos“ pasakojime „Europos pašto kelias“ pristato archeologė dr. Indrė Žigeu.
Žiūrint iš istorinės perspektyvos, šis kelias svarbus ne vien todėl, kad čia vyko korespondencijos, siuntų ir keliautojų judėjimas iš vienos Europos dalies į kitą. Svarbiausia, jog dėl pašto kelio Kuršių nerijoje kūrėsi ir tam tikra infrastruktūra, iš kurios ir gimė Kuršių nerijos žvejų kaimeliai.
Pašto kelio temą išpopuliarino Klaipėdos universiteto mokslininkė doc. dr. Nijolė Strakauskaitė, kuri lietuviškoje istoriografijoje paliko svarų indėlį, dėl kurio šiandien apie šį kelią galime kalbėti ne tik kaip apie tarptautinį kelią, bet apskritai apie neriją, kaip tam tikrą mikro regioną, kuris darė įtaką europiniu mastu.
Visgi, Kuršių nerija iki 17 a. vidurio – iki pašto kelio atsiradimo, nebuvo „terra incognita“ (iš lot. k. – „nežinoma žemė“). Ši vietovė buvo žinoma ir kitu pavadinimu: vokiečių ordino laikais šaltiniuose užfiksuotas karo kelio pavadinimas, dėl to, kad Kuršių nerijos pakrante keliaudavo tiek lietuviai, tiek kuršiai į prūsų žemes.
Nuo 13–14 amžiaus Vokiečių ordinas, pasisavindamas teritorijas, kaip buvo įprasta, ėmė statyti pilis, kurios tarnavo kaip tam tikri sustojimo punktai. Šiame kontekste galime paminėti Rasytės pilį Kuršių nerijoje, Klaipėdos bei Ventės pilis. Vietos parinkimas piliai nebuvo atsitiktinis: teigiama, kad raitelis galėjo per vieną dieną nuo vienos pilies nukakti į kitą. Būtent tokiu atstumu viena nuo kitos jos ir buvo statomos.
Pasibaigus lietuvių ir Ordino konfliktams ir 1422 m. pasirašius Melno taikos sutartį, pilių struktūra neteko prasmės, tačiau kelias, ėjęs per Kuršių neriją, tos reikšmės ne tik neprarado, bet jo įtaka dar labiau išaugo.
Šis kelias turi ir kitą pavadinimą: tai ir pasitraukimo kelias, nes Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Kuršių nerijos pakrante Klaipėdos (Memelio) gyventojai traukėsi į Vokietiją.
Pašto kelias savo reikšmę Kuršių nerijoje įgavo 17 a. viduryje, kada čia pradėjo kursuoti reguliarus paštas iš Rygos į Gdanską ir Karaliaučių. Vėliau, per kelerius metus Europos pašto kelio tinklas imtas plėsti: atsirado atšaka iš Karaliaučiaus į Varšuvą, o dar po metų – nuo Karaliaučiaus iki Berlyno. 17 a. 7-ame dešimtmetyje šis kelias jau driekėsi iki Maskvos, o 18 a. 2-ame dešimtmetyje – ir iki Sankt Peterburgo.
Taigi, matome, jog 18 amžiuje pašto kelias tapo europinio masto, o jo atkarpa, ėjusi per Kuršių neriją, buvo svarbi jo dalis susisiekimui tarp Vakarų ir Rytų Europos. Šis tarptautinio masto kelias 18 a. jau turėjo savo infrastruktūrą su smuklėmis, su savo keliautojais, o šis faktas buvo svarbus Kuršių nerijos vystymui ir plėtrai.
Kyla klausimas, kodėl pašto kelio atkarpa ėjo per Kuršių neriją, o ne, pavyzdžiui, žemyniniu marių krantu? Vieno atsakymo į šį klausimą nėra, bet, greičiausiai, todėl, kad iki 17 a. Nemuno delta buvo pelkėta vietovė ir patogiai keliauti ja buvo galima tik žiemą. Kita vertus, tai buvo ir pats trumpiausias susisiekimo kelias.
Visgi, pašto kelias, ėjęs per Kuršių neriją 17–18 a., nebuvo toks, kaip mes šiandien suvokiame kelią. Jis nėjo per mišką, kaip dabar, nes ir to miško tuomet jau nebuvo – vien tik smėlio kopos, kartais ir kelių dešimčių metrų aukščio smėlynai. Tad šis kelias ėjo Baltijos jūros pakrante. Tai buvo pusiau vandens kelias, nes vienas pašto karietos ratas visada turėjo būti vandenyje, antraip arkliai su karietomis klimpdavo smėlyje.
Keliautojų šis kelias tikrai nelepindavo. Remiantis jų prisiminimais, galime susidaryti pakankamai aiškų vaizdą bei pajusti jų išgyvenimus. Pavyzdžiui, vienas rusų keliautojas savo prisiminimuose rašo, jog kelionė tikrai išgąsdino, kai įklimpo su visais arkliais į klampų smėlį ir prireikė net 6 vyrų ir 3 valandų, kad tuos arklius su vežimu ištraukti.
Kitas keliautojas pažymi, kad dėl bangų mūšos ir stipraus vėjo nebuvo įmanoma ne tik susikalbėti, bet ir savo minčių girdėti. Taigi, sąlygos keliauti šia pašto kelio atkarpa buvo vertos iššūkio.
Kelias per Kuršių neriją buvo aktualus iki 1833 m. Būtent tuo metu buvo nuvestas naujas kelias nuo Karaliaučiaus per Tilžę ir Tauragę į Sankt Peterburgą, o šis kelias iš tarptautinio virto vietinės reikšmės keliu. Na, o naujas kelias, kuriuo mes ir šiandien keliaujame Kuršių nerija, buvo pradėtas tiesti tik 20 a. pradžioje.
Kalbant apie įtaką Kuršių nerijos infrastruktūros vystymuisi, turime prisiminti Vokiečių ordino valdymo laikus 14–15 a., kuomet, augant komunikacijos intensyvumui tarp Marienburgo (dabar Lenkų miestas Malborkas) ir Kuršo (dabartinis Latvijos regionas), Kuršių nerijoje kūrėsi ir tam tikros sustojimo vietos – smuklės, kurios turėjo didelės ekonominės, kultūrinės ir socialinės reikšmės. Šių smuklių kūrimąsi įtakojo ir 15 a. pirmoje pusėje vykęs migracijos procesas iš Kuršo į Klaipėdos apylinkės, į Kuršių neriją, į Sembos pusiasalį. Ir, be jokios abejonės, prie smuklių ėmė kurtis žmonės ir formuotis gyvenvietės.
Taigi, Nidos gyvenvietė, kaip įprasta Kuršių nerijoje, yra minima smuklių privilegijos suteikimo kontekste jau 1437 metais. Šiame kontekste, dažniausiai, visos čia esančios gyvenvietės ir būdavo pirmąkart paminimos istoriniuose šaltiniuos.
17 a. antrojoje pusėje šios smuklės tampa pašto stotimis. Kuršių nerijoje be Nidos veikia ir kitos, anksčiau ar vėliau įsikūrusios, pašto stotys: Lotmiškio, Kuncų, Pilkopos, Juodkrantės bei Smiltynės.
Kuršių nerijos pašto stotys atliko ir prekybinę–ūkinę funkciją: jose buvo galima įsigyti ir vyno, ir alaus. Jose buvo galima gauti ir nakvynę. Tiesa, nakvynė nebūtinai būdavo patogi – įprastai keliautojai galėdavo miegoti ant grindų ir tik turtingieji išgalėdavo gauti lovą.
Iš keliautojų prisiminimų galime susidaryti įspūdį, kad Kuršių nerijos pašto stotyse ir maistas nebuvo idealus. Teigiama, jog buvo galima gauti nebent vandens ir duonos, o kalbant apie kitus produktus, tai meniu racionas buvo itin skurdus. Tačiau reikia nepamiršti, kad apskritai Kuršių nerijos gyventojų racionas buvo minimalus: čia galėjai gauti nebent žuvų, bet kitų produktų buvo didžiulis trūkumas.
Pašto stotyse ir vietos gyventojai rasdavo sau nišą: jie mėgdavo čia ateiti pabendrauti, pasidalinti naujienomis, o tai lėmė, jog ir keliautojai galėjo susidaryti atitinkamą apie juos įspūdį. Pavyzdžiui, vienas keliautojas, apsistojęs Juodkrantės smuklėje, prisiminimuose pabrėžė, kad Kuršių nerijos gyventojai buvo gana nedraugiški ir, turbūt, patys nedraugiškiausi žmonės, kokius jam yra tekę sutikti. Tačiau tokį Kuršių nerijos gyventojų charakterį formavo ir nelengvas gyvenimo būdas, ir pati gamta, tad nereikėtų stebėtis dėl atšiauraus jų bendravimo.
Tikslesnį vaizdą, kaip ėjo pašto kelias per Kuršių neriją, galime susidaryti iš Šrioterio (Schroetter) 18–19 amžiaus sandūros žemėlapio: žiūrint iš pietų pusės, nuo Sembos pusiasalio, šis kelias ėjo per Šarkuvos (vok. Sarkau, dabar Kaliningrado srityje – Lesnojus) mišką, toliau, iki pat Kuncų, ėjo pamariu, o nuo Rasytės (vok. Rositten, dabar Kaliningrado srityje – Rybačis) iki pat Smiltynės ėjo jūros pakrante su atšakomis į Nidą ir Juodkrantę.
Paštas čia kursavo du kartus per savaitę. Buvo nevalia vėluoti, o tam buvo įvestos specialios kortelės, kuriose pašto vežikai turėjo atsižymėti, kad laiku pristatytų siuntas. Pašto savininkams taip pat buvo keliami aukšti reikalavimai: jie turėjo būti išsilavinę, mokėti keletą kalbų, kad galėtų susikalbėti su keliautojais ar kitais pašto tarnybos atstovais.
Simbolinis atributas – pašto ragas. Kaskart atvykus ir išvykus iš pašto stoties juo būdavo duodamas signalas. Šį ragą žinome iki šiol: jis tapo tarptautiniu pašto simboliu, vaizduojamas ir Lietuvos pašto logotipe.
19 a. pab. svarbia pašto istorijos figūra tapo Fritzas Friozė (Fritz Froese). Jis buvo ir žvejys, ir Nidos pašto viršininkas. Froese savo laivu priplaukdavo prie paštą atgabendavusio garlaivio ir paimdavo ne tik korespondenciją, bet ir keleivius. Nidos dailininkų kolonijos atstovai prisimena, kaip jie, nesvarbu, kokios bangos būdavo, galėdavo iš garlaivio saugiai įšokti į Friozės stiprias rankas.
Tačiau nidos žvejas išgarsėjo po vieno incidento, kuomet savo kurėnu atsitrenkė į garlaivį. Aiškinantis šio nutikimo aplinkybes, Friozė ištarė garsiuosius žodžius – paštas niekada neklysta. Ši sparnuota frazė neilgai trukus tapo komerciniu produktu: buvo leidžiami atvirukai su Friozės atvaizdu ir šia fraze bei sėkmingai pardavinėjami.
Per Kuršių neriją pašto keliu nekart vyko ir Prūsijos karališkoji pora – karalius Friedrichas Wilhelmas III ir karalienė Luizė. Pirmoji jų kelionė užfiksuota 1802 m. birželio 7–8 dienomis, bet labiausiai įsiminusi jų kelionė per Kuršių neriją į Memelį (Klaipėdą) vyko 1807 metais sausio 7–8 d., kai karališkoji pora apsistojo Nidos pašto stotyje. Visi karališkosios šeimos gerbėjai šį faktą žinojo ir net išnaudojo: vienas iš viešbučių, kur, manoma, ir stovėjo senasis Nidos paštas, buvo pavadintas karalienės vardu – „Königin Luise“.
Gaila, kad tradicija vadinti šį pastatą (dabartinis Nidos viešbutis „Jūratė“) Karalienės Luizės vardu neišliko. Tai, deja, Kuršių nerijoje yra atsitikę ir su kitais svarbiais istoriniais faktais, kurių mes jau nebeprisimename, arba nežinome.
