Neringos muziejai drauge su projektu „Neringa – Lietuvos kultūros sostinė 2021“ pradeda istorinių pasakojimų ciklą „Kultūros salos istorija“ ir kviečia panirti į gilius Kuršių nerijos istorijos vandenis, pažintį pradedant senosios Nidos akmens amžiaus gyvenvietės, vadinamos Penkių kalvelių, teritorijoje.
Kaip sako istorikė, muziejininkė Vitalija Teresa Jonušienė, vien jau šios gyvenvietės nustatymo istorija yra tam tikras detektyvas. Įstabu, kad pirmąkart ši teritorija buvo paminėta dar XIX a. pirmoje pusėje garsaus žvejybos inspektoriaus Wilhelmo Ernsto Beerbohmo, kuris atvyko į Nidą nugirdęs, jog šalia šio kaimo yra trys didžiuliai seni kapinynai. Vėliau paaiškėjo, jog tai – anaiptol ne kapinynas.
Nuo W. E. Beerbohmo apsilankymo Nidoje praėjus 40 metų, Kuršių nerija susidomėjo Karaliaučiaus archeologai, tad į šį kraštą buvo atsiųstas studentas Paul Schiefferdeckeris. Čia jis susipažino su Nidos kopų prižiūrėtoju Zanderiu – aistringu archeologijos mėgėju, pagelbėjusiu Schifferdeckeriui atrasti nemažai puodų šukių, akmeninių kirvukų. Tačiau ir vėl ši teritorija buvo pažymėta tik kaip kapinynas. Po kelerių metų ją ėmėsi tyrinėti vokiečių archeologas Otto Tischleris. Radęs daug virvele ornamentuotų puodų šukių, jis suabejojo, ar tai – kapinynas?
Šioje teritorijoje pabuvojo ir žinomas vokiečių mokslininkas Adalbertas Bezzenbergeris, kuris nusprendė, jog ši vieta nėra susijusi nei su kapinynu, nei su ritualinėmis apeigomis, o būtent tokias išvadas dažnai daro tie, kurie patys neišsiaiškina tikrosios vietovės prigimties.
XIX a. pabaigoje šią vietovę aplanko Emilis Hollackas. Būtent jis užfiksuoja tas garsiąsias Penkias kalveles bei surenka daug nuo akmens amžiaus išlikusių gyvulių kaulų. Mokslininkui vietiniai gyventojai paaiškino, kodėl didžioji dalis jo rastų puodų šukių buvo smarkiai sutrupintos – ogi šioje vietoje būdavo ganomi gyvuliai.
Svarbu paminėti, kad dar O. Tischleris, kuris pėsčiomis perėjo beveik visą Kuršių neriją, padarė išvadą, jog visa ši teritorija – akmens rojus archeologams.
Šį detektyvą galiausiai išnarplioja viena žymiausių akmens amžiaus laikotarpio tyrinėtojų habil. dr. Rimutė Rimantienė, nusprendusi 1974–1978 m. čia atlikti archeologinius tyrimus. Ji apsistojo būtent ties tomis Penkiomis kalvelėmis, kurios buvo žinomos nuo XIX a. vidurio.
Kai kurie radiniai iš Nidos akmens amžiaus gyvenvietės, rasti 1974–1978 m. kasinėjimų metu, saugomi Kuršių nerijos istorijos muziejuje Nidoje. Habil. dr. Rimutės Rimantienės tyrimai pranoko visus jos lūkesčius: radiniai įrodė, jog tai buvo tankiai apgyvendinta teritorija, tai nebuvo dykvietė, o žemė, kurioje gyveno labai aukštos kultūros žmonės. Mokslininkė nustatė, jog tai – vėlyvojo neolito amžiaus gyvenvietė, atstovaujanti Virvelinės keramikos kultūrą. Žmonės čia gyveno nedideliais kaimeliais, o naujausi tyrimai įrodė, kad jie buvo įsikūrę prie pat marių, o ne protakoje, kaip buvo manoma iki šiol. Tiesiog per kelis tūkstantmečius, pučiant vakarų vėjams, nerijos kraštovaizdis keitėsi, žemė slinko, tad akmens amžiaus gyvenvietė atsidūrė Kuršių nerijos viduryje.
O kuo čia užsiėmė akmens amžiaus žmonės? Artefaktai rodo, kad vėlyvojo neolito laiku medžioklė buvo tik pagalbinė veikla. Svarbiausia buvo gyvulininkystė. Ankstesni vokiečių archeologų radiniai – gyvulių kaulai – įrodė, jog gyvulininkystė čia buvo gerai išsivysčiusi. Klestėjo ir žemdirbystė: Kuršių nerijos istorijos muziejuje eksponuojami du vėlyvojo neolito laikotarpio kapliai bei grūdų grūstuvėliai. Tuo tarpu žvejyba buvo tik papildomas maisto šaltinis, mat žuvų čia būta gana daug. Labai įdomu, jog neolito laikotarpio tinklų pasvarėliai niekuo nesiskiria nuo dabartinių! Tai rodo, jog žvejybos patirtis buvo perduodama iš kartos į kartą, ir nuo III tūkstantmečio pr.m.e. pasiekė XX amžių.
Didžiausią rastų artefaktų dalį sudaro ornamentuotos puodų šukės, įrodančios, jog akmens amžiaus žmogus buvo pasiekęs aukštą keramikos meistriškumo lygį. Beje, pagrindinės keramikės buvo moterys. Tuo metu jau mokėta liesinti molį, pridedant į jį smėlio – taip buvo daromi indai plonesnėmis sienelėmis. Nulipdyti tvirtesniems indams į molį įmaišydavo granito. Visi puodai buvo plokščiadugniai bei įvairios paskirties: rasta didelė įvairovė puodynių, puodynėlių, taurių, grakščių puodelių. Kai kurie puodai buvo net iki metro aukščio. Jie buvo naudojami druskos garinimui.
Itin įdomūs muziejuje saugomi eksponatai – luotelio pavidalo dubenėliai: lipdomi jie buvo įspaudžiant pėdos kulną į priešingas puses ir per vidurį sujungiant. Šie luoteliai buvo naudojami kaip spingsulės, į kiminus įpilant ruonio taukų, arba baigiamajame druskos garinimo etape.
Kalbant apie neolito laikotarpio keramikos meistrystę, itin svarbi puodų puošyba. Čia pagrindinis ornamentas buvo virvelė. Puodų ornamentika daug pasako apie to meto žmonių pasaulėjautą. Archeologė R. Rimantienė pabrėžė, jog tuo metu žmonės turėjo labai didelę grožio pajautą. Puošybos elementai atskleidžia, jog žmogui didelę reikšmę turėjo skaičius. Tuo metu vyravo ketvirtainė skaičiavimo sistema, susijusi su keturiomis pasaulio kryptimis, ir trejetainė – susijusi su vertikaliu pasaulėvaizdžiu: dangus, erdvė, kurioje yra žmogus, ir žemė.
Kasinėjimų metu buvo rasta didelio puodo šukė, buvusi akmens amžiaus gyvenvietės pakraštyje. Manoma, jog tai – aukų židinio puodo dalis. Joje pavaizduotas žmogelis, o virš jo – keturios horizontalios juostelės, nuo kurių statmenai krinta šešios trumpos. Manoma, jog tai simbolizuoja iš dangaus krintantį lietų. Ši žmogaus figūrėlė gavo Adomėlio vardą. Tai buvo pirmasis Lietuvoje rastas vaizduojamojo meno kūrinys – žmogaus atvaizdas. Įdomiausia, jog „Adomėlis“ stovėjo išskėlęs rankas ir turėjo du pirštus. Kitoje vietoje buvo rasta tik maža šukelė su kitu žmogeliu, iškeltomis rankomis ir keturiais pirštais. Manoma, jog figūrėlės galėjo simbolizuoti arba žmogų, dėkojantį už kažką, arba garbinamą dievybę.
Nidos akmens amžiaus gyvenvietė – viena didžiausių gyvenviečių, atrastų pietrytinėje Baltijos pakrantėje. Šios gyvenvietės tyrinėjimų rezultatai labai svarbūs ne tik archeologams, geologams, etnologams, bet ir visiems baltų kilmės tyrinėtojams. Tik apmaudu, kad šiandien pro šią teritoriją – valstybės saugomą nacionalinę vertybę – eina visų pravažiuojamas vieškelis...
