Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga dalinamės dr. Vytauto Jokubausko, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo, tekstu.
Apie šią datą ir apie mūsų laisvę, jos trapumą bei begalinę reikšmę.
Lietuva Kovo 11-ąją pasitinka naujoje realybėje, kuri dar prieš tris savaitės atrodė nereali ir lyg iš fantastinio filmo. Negalime neigti realybės. Ir sunku, ką nors konceptualaus ir ne banalaus pasakyti. Todėl Kovo 11-osios proga noris pasidalinti Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos kreipimosi į Lietuvos visuomenę 1940 m. Vasario 16-osios proga tekstu.
To priežastis - kontekstas. Nepriklausomybės šventė, kuri minima Europoje vykstant karui. 1940 m. vasarį dar vyko aktyvūs karo veiksmai šiaurėje – vyko Žiemos karas, kai SSRS užpuolė neutralią Suomiją. Vakaruose buvo stebimas „keistasis karas“, o Lenkijos valstybė jau buvo praklupdyta. Lietuva tuo metu buvo priglaudusi tūkstančius karo pabėgėlių iš sovietų bei nacionalsocialistinės Vokietijos padalintos ir okupuotos Lenkijos. Taigi įsiskaitykime į 1940 m. sveikinimą nepriklausomybės dienos proga, kiek ten daug atpažįstamų ir nūdien aktualių siužetų.
„Sveikinu Lietuvą, sveikinu jos sūnus bei dukteris, sulaukus taip brangios mūsų tautai šventės. Ūpas, kuriuo ją minime, yra tačiau toks, koks radosi pritvinkusiu karo garų metu. Mes jais betgi neapsvaigome, mes esame išlikę blaivūs, nors ir paveikti dabartinės aplinkumos. <...> Lietuva, tačiau gauna kaskart daugiau pajusti karą. Vargiau siektis su kaimynų kraštais, o su tolesniaisiais dar vargiau, įvežamųjų prekių kainos nuolat kyla, o savųjų maža ką. Nyksta pusiausvyra. Visa dar pas mus pakenčiama, palyginus su tuo, kas darosi kitur. Visa niekis būtų, kad ne baimė, jog karas dar plačiau gali pasklisti ir visiems pasunkinti gyvenimą. Niekuomet žinios nebūdavo mūsų tiek sekamos, kiek dabar. O jų yra visokių, tikrų ir pramanytų, ir jos visos veikia ir nuteikia žmones ir tautas, šviečia juos ir klaidina, varo nerimo ir baido, visaip vaizduodamos nežinomą ateitį. Taigi labai susirūpinusi ir akylai nusiteikusi Lietuva sutinka savo didžiąją tautos šventę“.
Lietuvos Respublikos Prezidentas
Antanas Smetona
1940 m. vasario 16 d.
Trimitas, 1940 m. Nr. 8.
Nedaug čia galima ir pridurti, nebent tai jog laisvės nevertas tas, kas jos negina.
