Senieji amatai – meistrystės pavyzdys: mokantis atkartoti, gali prireikti dešimtmečių

2020
Rugsėjis
04

Dar tik įsibėgėjus rudeniui, siūlome prisiminti vasaros renginį Nidoje. Raugo keramika, vilnos vėlimas, deguto varymas, skiedrų gaminimas... Skamba kaip ištrauka iš istorijos vadovėlio? Iš tiesų – šiandien šie senieji amatai nebėra aktualūs kasdienėje buityje ir daugelis jiems reikalingų įgūdžių mūsų yra pamiršti. Vis dėlto entuziastų dėka galimybė iš arti pamatyti ir net išmėginti tradicinius amatus išlieka – pavyzdžiui, gyvosios archeologijos festivaliuose. Vienas iš jų – „Senųjų amatų dienos Neringoje“ – šiemet surengtas jau XXII kartą.

Tradiciškai per Žolinę rengiamas festivalis gausų žiūrovų būrį sutraukė ir šiemet. Dvi dienas Nidos prieplaukos aikštėje įsikūrusiame amatų miestelyje įvairiausias jų šakas demonstravo per pusšimtį meistrų. Nemažai jų yra profesionalūs muziejininkai, istorikai, archeologai, savo pašaukimą atradę ne tik tyrinėdami praeitį, bet ir siekdami išsaugoti įdomiuosius jos perliukus ateities kartoms.

Technologija – paprasta, bet efektyvi

Vienas iš nuolatinių festivalio dalyvių – eksperimentinės archeologijos entuziastas, muziejininkas Vytautas Butvilas, bičiulių vadinamas Mažyliu. Amatininkų klubo „Dvaro meistrai“ narys atskleidžia medienos, kuri praeityje buvo nepakeičiama mūsų protėvių, galimybes – renginiuose demonstruoja tradicinę kibirėlių iš liepos žievės gamybos technologiją. Specialiai išmirkyta žievė susukama cilindru ir susiuvama liepos karna, iš šios padarant ir rankeną.

Autentiški kibirėliai, kurių talpa siekdavo 8–9 litrus, archeologų buvo aptikti IV–VII a. Lieporių senovės gyvenvietėje Šiauliuose. Žievė, atrodytų, vargu ar itin tinkama medžiaga vandeniui semti, tačiau tyrinėjimai atskleidė ką kita. Anot V. Butvilo-Mažylio, šulinyje kibirėliai visa laiką būdavo vandenyje, todėl neišdžiūdavo. Nuo vandens išbrinkus žievei ir karnos virvutei, kibirėlis tapdavo beveik standus, tinkamas pasemti vandens, pritvirtinus indą prie karties. Panašu, kad tokie kibirėliai nustodavo tarnauti vienu atveju – virvelei nutrūkus.

Butvilo rankose žievė atrodo paslanki tarsi minkštas audinys. Tačiau tai – įdirbio rezultatas. „Pirmuosius dvidešimt metų buvo sunku, o dabar jau viskas žymiai lengviau“, – juokiasi amatininkas.

Vytautas Butvilas-Mažylis, Amatininkų klubas "Dvaro meistrai"

Ugdė bendruomeniškumą

Didelės kantrybės ir kruopštumo neabejotinai reikėjo ir praeities žvejams bei jų šeimynykščiams – tinklų mezgimui ir taisymui tekdavo skirti valandų valandas.

Kaip būdavo gaminamos tradicinės žuvų gaudyklės, vadinamieji bučiai, galima sužinoti ne tik iš knygų – Alfreda Petrulienė ir Tereza Šakienė iš vienintelio Lietuvoje Ežerų žvejybos muziejaus, įsikūrusio Molėtų rajone, Mindūnuose, gali ir papasakoti, ir parodyti, ir pamokyti.

Muziejininkių teigimu, pamario žvejų tradicijos žavi savo glaudžiu ryšiu su gamtos stichijomis. O štai tradicinei žvejybai ežeruose bei upėse itin būdingas bendruomeniškumas ir komandinė dvasia. Vienas žmogus negalėjo pastatyti ir ištraukti tinklo, tad, jei šis būdavo 50–100 metrų, žvejoti plaukdavo 2 žmonės, o jeigu žvejota bradiniu, dalyvaudavo net 18–20 žvejų.

Alfreda Petrauskienė ir Tereza Šakienė, Ežerų krašto muziejus

Valgiai, nebūtinai žadinantys apetitą

Gyvosios archeologijos festivalyje demonstruota ir daugiau įvairių amatų, susijusių su senovės kasdienybe – nuo stogdengystės iki stalo žaidimų. Išalkusius festivalio svečius viliojo kepinių aromatas: Šilutės Hugo Šojaus dvaro muziejaus direktorė Indrė Skablauskaitė pagal senuosius Mažosios Lietuvos receptus kepė vaflius – „vofelius“, kuriuos tiekė su „kafija“, ruošė sumuštinius, arba „buterbrodus“, su silke.

Kulinarinio įkvėpimo muziejininkė semiasi iš XIX a. pabaigoje šišioniškės Hertos Gelžus užrašytų receptų. Šį archyvuose atrastą rankraštį H. Šojaus muziejus išleido knygos „Mano receptų knyga: Klaipėdos krašto kulinarinio paveldo atradimai“ pavidalu.

Anot I. Skablauskaitės, Mažosios Lietuvos virtuvė, kaip ir visi dalykai šiame krašte, turėjo nustatytą tvarką. „Knygoje daug receptų, kuriuos galime naudoti ir šiandien, ypač kalbant apie daržoves, bet esti tokių, kurių kažin ar norėtumėme ragauti, pvz., įvairūs patiekalai iš smegenų, žarnų ir kitų subproduktų“, – šypsojosi ji.  Vis dėlto geriausias būdas patikrinti – pavaišinti renginio lankytojus, kurių reakcija, pasak muziejininkės, yra didžiausias stimulas bei geriausias testas.

Lietuvininkų kulinarinio paveldo pristatymas, Šilutės Hugo Šojaus muziejus

Vienintelis Vakarų Lietuvoje

Tradicinis festivalis „Senųjų amatų dienos Neringoje“ yra vienintelė tokio pobūdžio šventė Vakarų Lietuvoje. Daugelis jos dalyvių amatininkų čia atvažiuoja kasmet. Susiorientuoti temų gausoje, paprastai ir įdomiai pristatyti amatus padeda šventės vedėjos – etnokultūros entuziastės Rovena Šerpetauskienė ir Simona Mocejūnaitė-Vaitkienė.

Būtina etnokultūros renginių dalis – muzka. Šiemet organizatoriai ypač nudžiugino vasarotojus, vertinančius neofolkloro žanrus – festivalyje koncertavo grupės „Baltos varnos“ ir „Okata“. Tradiciškai programas renginiui parengė Neringos folkloro ansambliai „Giedružė“ bei „Aušrinė“, kapela „Joldija“, postfolkloro grupė „Rugiaveidė ir šeima“, senosios muzikos ir šokio grupė „Festa Cortese“.

Nidos prieplaukos aikštė, koncertuoja muzikos grupė "Baltos varnos"

Pasak dr. Linos Motuzienės, renginį organizuojančios biudžetinės įstaigos Neringos muziejų direktorės, dalyvių lojalumas yra didelis organizatorių veiklos įvertinimas ir leidžia sudaryti plačią programą, vos išsitenkančią į dvi renginio dienas. Ne ką mažiau svarbus yra nuolatinių partnerių palaikymas, kuris leidžia renginiui augti, burti bendraminčius ir niekada nepristigti publikos.

Pagrindiniai šventės rėmėjai – Neringos miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba, partneris – Neringos kultūros ir turizmo informacijos centras „Agila“.