Pakrantės ir priešlėktuvinės artilerijos baterijos bei kiti fortifikaciniai objektai Kuršių nerijoje 1939–1945 m. laikotarpiu

Pakrantės ir priešlėktuvinės artilerijos baterijos bei kiti fortifikaciniai objektai Kuršių nerijoje 1939–1945 m. laikotarpiu

Dėl išskirtinės savo padėties Kuršių nerija visada turėjo didelę strateginę reikšmę. Pirmuosius įtvirtinimo darbus Kuršių nerijoje, siekiant apginti strategiškai svarbų kelią, XIV a. pr. vykdė Vokiečių ordinas. Netoli šiandieninės Rasytės (vok. Rossitten, rus. Рыбачий) buvo pastatyta medinė Vokiečių ordino Rasytės pilis, kuri 1330 m. perstatyta iš akmens [1]. Vėlesniu laikotarpiu įtvirtinimų statymo poreikis daugiausia didėjo šiaurinėje nerijos dalyje (dėl įplaukos į Klaipėdos uostą gynybos poreikio). XVIII a. buvo rimtai pradėta galvoti apie įtvirtinimų statybas Kopgalyje. 1719 m. generolas de Boldto ir generolas de Briono pranešime Prūsijos karaliui siūlė Kopgalyje įrengti įtvirtinimus. 1782 m. tokių pačių idėjų turėjo ir S. Lilientahlis, kuris netgi buvo paruošęs Kopgalio blokhauzo projektą. Tiesa, kokių tiksliai rezultatų davė šios iniciatyvos nėra žinoma. Yra manoma, kad 1801 m. Kopgalyje galėjo būti statomi nedideli įtvirtinimai. Vis dėlto pirmuoju pilnai įgyvendintu fortifikaciniu objektu šiaurinėje Kuršių nerijos dalyje tapo 1812 m. Kopgalyje supiltas  į bendrą Klaipėdos miesto gynybos sistemą įėjęs redutas. XIX a. vid. situacija pasikeitė 1865 m. pradėjus Nerijos forto statybas, kurios buvo užbaigtos 1871 m. Šio proceso metu Kuršių nerijoje buvo įrengtas didžiausias kada nors jos teritorijoje stovėjęs fortifikacinis objektas, tačiau netrukus dėl artilerijos tobulėjimo, tokio tipo fortai tiesiog nebegalėjo pilnavertiškai atlikti jiems paskirtų funkcijų. Nerijos fortas buvo nuginkluotas ir nebeteko savo reikšmės [2].

Pirmojo pasaulinio karo metu ir didžiąją tarpukario dalį Kuršių nerijoje nauji fortifikaciniai statiniai nebuvo statomi, vis dėlto situacija netrukus pasikeitė. 1938–1939 m. Vokietija pradėjo savo naują pakrantės įtvirtinimų statybos ir modernizacijos programą jai priklausančiose Šiaurės ir Baltijos jūrų pakrančių teritorijose [3]. Panašu, kad būtent šiuo laikotarpiu Pilkopos (vok. Pillkoppen, rus. Морское) gyvenvietės rajone buvo pradėta statyti 170 mm pabūklais SKL-40 turėjusi būti apginkluota pakrantės artilerijos baterija „Batterie Raule“ (kartais dar įvardinama „Pillkoppen“)[4]. Pradiniame statybų etape buvo pradėtos statyti keturios tarpusavyje nesujungtos ir nepriklausomai viena nuo kitos turėjusios veikti pabūklų pozicijos (pačios pabūklų aikštelės su jas juosusiomis patalpomis buvo įrengtos, tačiau pabūklų pozicijų užnugarinėse dalyse numatytos įrengti gyvenamosios ir techninės patalpos taip ir nebuvo pastatytos), pilnai pastatytas šaudmenų sandėlis, įrengtas betoninis kelias. Tačiau ties šia vieta įgyvendintų darbų sąrašas pasibaigė. 1939 m. kovą įvykęs Klaipėdos krašto prijungimas prie Vokietijos privertė dalinai pakeisti numatytą strategiją ir galutinai nutraukti visus „Batterie Raule“ statybos darbus, tam kad būtų pilnai įvykdytas numatytas Klaipėdos uosto fortifikavimo projektas[5].

Nebaigta statyti „Raule“ pakrantės artilerijos baterija.

Nuo šio laikotarpio pagrindiniai Vokietijos karinių pajėgų planuojami fortifikaciniai darbai buvo susiję tik su šiaurine Kuršių Nerijos dalimi. Minėtos istorijos pradinis taškas be abejonės yra 1939 m. kovo pab. vykę Klaipėdos miesto prijungimo prie Vokietijos įvykiai. 

1939 m. kovo 20 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, grįžtantis iš Romoje vykusių popiežiaus Pijaus XII intronizacijos iškilmių, buvo pakviestas atvykti į Berlyną, kur susitiko su Vokietijos užsienio reikalų ministru Joachimu von Ribentropu. Pokalbio metu Lietuvos užsienio reikalų ministrui buvo pareikštas ultimatumas, kuriuo buvo siekiama Klaipėdos krašto grąžinimo  į Vokietijos sudėtį. Nors Joachimas von Ribentropas siūlė tuojau pat pasirašyti Klaipėdos krašto perdavimo sutarties projektą, tačiau Juozas Urbšys nurodė, jog neturi prezidento ir vyriausybės įgaliojimų tokiam politiniam dokumentui pasirašyti. Pasibaigus susitikimui Juozas Urbšys dar tą pačią dieną išskrido į Kauną. Vis dėlto padėties tai nepakeitė: J. Urbšiui grįžus į Lietuvą ir 1939 m. kovo 21 d. vykusiame Tarybos posėdyje, kuriam pirmininkavo Antanas Smetona, perteikus pokalbio su Joachimu von Ribentropu esmę buvo  priimtas sprendimas perleisti Klaipėdos kraštą Vokietijai. 1939 m. kovo 22 d. vyko dokumentų  valstybinio/karinio turto evakuacija, taip pat prasidėjo ir 6-ojo pėstininkų pulko pasitraukimas iš Klaipėdos krašto.  Tą pačią dieną 23 val. 55 min. Berlyne Juozas Urbšys pasirašė Klaipėdos krašto perleidimo Vokietijai sutartį. Jau sekančią dieną į miestą įžengė Vokietijos karinių pajėgų daliniai, į uostą įplaukė Vokietijos karinio jūrų laivyno (Kriegsmarine) laivai, sunkiuoju kreiseriu „Deutschland“ į Klaipėdą pasakyti kalbos atvyko ir Vokietijos vadovas Adolfas Hitleris. Po šio įvykio Klaipėda galutinai tapo Vokietijos dalimi [6]. 

Dar tą patį 1939 m. kovo mėn. aplink Klaipėdą buvo pradėti vykdyti pakrantės ir priešlėktuvinių artilerijos baterijų statybų paruošiamieji darbai, o balandžio mėn. pradėtos laikinųjų pakrantės artilerijos baterijų ir priešlėktuvinių artilerijos baterijų statybos[7]. Panašu, jog baterijų statybos paruošiamuosius darbus pradėjo 1939 m. kovo 27 d. į Klaipėdą atgabentas 5-asis karinių jūrų laivyno artilerijos divizionas. Iš Piliavos šį divizioną atgabeno keleivinis laivas „Hansestadt Danzig“ [8]. Tuomet į Klaipėdą buvo atgabenta 600–800 diviziono kareivių [9]. 5-asis karinių jūrų laivyno artilerijos divizionas čia išbuvo mažiau nei mėnesį ir 1939 m. balandžio 24 d. buvo išgabentas atgal į Piliavą [10].     

Šį divizioną pakeitė tvirtovės komendanto jūrų kapitono H. Von Briedowo vadovaujamas 7-asis karinio jūrų laivyno artilerijos divizionas [11]. Mažesnio nei mėnesio laikotarpio 5-ajam karinio jūrų laivyno artilerijos divizionui nebūtų užtekę nuolatinėms pakrantės baterijoms pastatyti, todėl, greičiausiai, diviziono kariai pastatė tik laikinąsias artilerijos pabūklų pozicijas bei kitus laikino tipo statinius, o 5-ajam karinio jūrų laivyno artilerijos divizionui išvykus į Piliavą, pakrantės artilerijos baterijų statybas Klaipėdoje pratęsė 7-ojo karinio jūrų laivyno diviziono kariai. Laikinosios pakrantės artilerijos baterijos buvo baigtos statyti 1939 m. gegužės mėnesio viduryje [12], o 1939 m. rugpjūčio mėnesį 7-asis karinio jūrų laivyno divizionas buvo išformuotas [13]. 

1939 m. liepos 31 d. Klaipėdoje apsilankė Lenkijos kariuomenės pulkininkas L. Mitkiewiczius,  atliekantis diplomatinę užduotį. Jis nurodė, kad Klaipėdoje sparčiai vyksta fortifikacinių statinių statybos darbai, o penkiose artilerijos  baterijose jau yra užbaigti statybos, instaliacijos ir montavimo darbai [14]. 7-ojo karinio jūrų laivyno diviziono išformavimą ir L. Mitkiewicziaus pateiktus duomenis galima sieti su stacionarių artilerijos baterijų statybų Klaipėdoje pabaigos etapu.

Baigus statybų darbus Klaipėda buvo apjuosta iš dviejų pakrantės artilerijos baterijų ir šešių priešlėktuvinės artilerijos baterijų susidedančia sistema. Aplinkui miestą buvo pastatytos: pakrantės artilerijos baterija „Memel-Nord“ (Giruliuose), priešlėktuvinės baterijos „Nordmole“ (Melnragėje), „Dange“ (Tauralaukyje), „Löllen“ (Leliuose), „Götzhofen“ (Gedminuose). Kuršių Nerijai taip pat buvo suteiktas svarbus vaidmuo gynybinėje sistemoje – šiaurinėje jos dalyje buvo pastatytos: pakrantės artilerijos baterija „Memel-Süd“ ir dvi priešlėktuvinės artilerijos baterijos „Seestrand“, „Schweinsrücken“. 1939 m. visos aplink Klaipėdą stovėjusios artilerijos baterijos savo ginkluotės arsenale turėjo po keturis pabūklus.  Pakrantės artilerijos baterijos „Memel-Süd“ ir „Memel-Nord“ buvo ginkluotos 150 mm Pirmojo pasaulinio karo laikotarpio jūriniais pabūklais SKL-45 (greičiausiai išmontuotais iš to paties laikotarpio karinių laivų) šių objektų pagrindinė užduotis buvo ginti pakrantės zoną bei įplauką į uostą, tuo tarpu priešlėktuvinės Klaipėdos miesto artilerijos baterijos ginkluotos 88 mm pabūklais  SKC-30 turėjo užtikrinti oro erdvės gynybą.

1939 m. padėtį atspindintis Klaipėdos pakrantės ir priešlėktuvinių artilerijos baterijų planas: In ROLF, R. Vokiečių pakrantės gynybos įtvirtinimai Klaipėdos krašte (1939–1944). In XX amžiaus fortifikacija Lietuvoje. Kaunas, 2008, p. 113.

Kuršių Nerijos šiaurinėje dalyje pastatyta pakrantės artilerijos baterija „Memel-Süd“ buvo mažiausiai išvystyta iš visų Klaipėdos artilerijos baterijų. Čia tebuvo įrengtos keturios gelžbetoninės artilerijos pabūklų aikštelės ant kurių ir buvo sumontuoti 150 mm pabūklai SKL-45. Be pabūklų aikštelių šioje baterijoje dar buvo pastatytas vienas dviaukštis bunkeris, kuris greičiausiai atliko ugnies kontrolės posto funkcijas (statinys buvo susprogdintas apytiksliai 1974 m. dabar iš jo likę tik griuvėsiai) ir iki galo nebaigtos statyti ir neidentifikuotos paskirties aikštelės. Kadangi minėtoje baterijoje nebuvo pastatyta daugiau ilgalaikės fortifikacijos statinių, panašu, kad kareiviai turėjo įsikurti ir laukti savo tarnybos pamainos šalia pastatytame mediniame pastate.

1939 m. viduryje buvo planuota pervadinti Klaipėdos pakrantės artilerijos baterijas. Baterija „Memel Nord“ buvo pervadinta „Batterie Brommy“. Tuo tarpu, nors pakrantės bateriją „Memel-Süd“  buvo planuojama pervadinti į „Batterie Jachmann“, ji išlaikė ankstesnį pavadinimą [15]. Gali būti, jog tokia situacija susiklostė dėl to, kad baterija „Memel-Nord“ iš laikinos pakrantės artilerijos baterijos (susidedančios iš laikinų artilerijos pabūklų aikštelių) transformavosi į pilnavertę ir ilgalaikę pakrantės artilerijos bateriją, tuo tarpu baterijoje „Memel-Süd“ naujų statinių taip ir nebuvo pastatyta.

Pakrantės artilerijos baterijos „Memel-Süd“ pabūklo aikštelė.

Už 1,9 km į pietus nuo pakrantės artilerijos baterijos „Memel-Süd“, ne per toliausiai nuo buvusio pajūrio restorano „Strandhalle“ lokalizuojasi priešlėktuvinė artilerijos baterija „Seestrand“ (1944 m. ši baterija jau buvo vadinama „Strandhalle“, kam be abejonės įtakos padarė šalia buvęs ir jau minėtas pajūrio restoranas).

Priešlėktuvinės artilerijos baterijos „Seestrand“–„Strandhalle“ pabūklo aikštelė.

Maždaug per 4,5 km į pietryčius nuo baterijos „Seestrand“ ir per 750 m į pietryčius nuo Kiaulės nugaros salos stovi kita priešlėktuvinė artilerijos baterija pavadinimu „Schweinsrücken“. Neretai ši baterija literatūroje, laikraščiuose, televizijos laidose yra vadinama „Alksnynės baterija“. Minėtas pavadinimas yra klaidinantis ir niekada nebuvo naudojamas Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu. Originalus baterijos pavadinimas (kuris nepasikeitė per visą Antrojo pasaulinio karo laikotarpį) „Schweinsrücken“ aiškiai nurodo, jog minėta baterija savo pavadinimą gavo dėl šalia buvusios Kiaulės nugaros salos. Abi „Seestrand“ ir „Schweinsrücken“, kaip ir likusios Klaipėdos priešlėktuvinės artilerijos baterijos, buvo pastatytos pagal tą patį Vokietijos karinio jūrų laivyno sukurtą Fla-2 modelio projektą. Šio tipo baterijose tarnaujantys kareiviai buvo aprūpinami visais  gyvenimo patogumais apie kuriuos jų kolegos atliekantys tarnybą fronte galėjo tik pasvajoti. Be kovinių patalpų čia buvo įrengta elektros instaliacija, šildymo sistema su radiatoriais, keturios patalpos kareivių poilsiui (vienoje patalpoje būdavo dvylika miegui skirtų lovų), patalpos karininkams, ventiliacinė sistema, į bateriją buvo tiekiamas šiltas ir šaltas vanduo, buvo įrengti tualetai, pisuarai, kriauklės ir netgi dušai. Su „Schweinsrücken“ artilerijos baterijos patalpų paskirtimi yra susijęs jau maždaug virš dešimt metų egzistuojantis teiginys, pagal kurį vienoje iš šios artilerijos baterijos patalpų išdažytų raudonos spalvos dažais buvo įrengnta operacinė. Šis mitas yra daugiau negu abejotinas, Fla-2 tipo baterijose nebuvo numatyta tokios paskirties patalpos, atliktos apžiūros metu paaiškėjo, jog taip įvardinama „operacinės patalpa“ realiai atliko kareivių tualeto funkcijas.

Priešlėktuvinių artilerijos baterijų Fla-2 schema (pagal šį modelį buvo pastatytos visos Klaipėdos priešlėktuvinės artilerijos baterijos).

Siekiant palengvinti susisiekimą į „Seestrand“ ir „Schweinsrücken“ priešlėktuvines baterijas nuo ir šiandien naudojamų Kuršių Nerijos kelių buvo nutiestos betoninių kelių atkarpos. Šioje vietoje panašumai tarp „Seestrand“ ir „Schweinsrücken“ priešlėktuvinės artilerijos baterijų pasibaigia. Baterijoje „Seestrand“ daugiau ilgalaikės fortifikacijos statinių nebuvo pastatyta. Reikėtų paminėti, jog skirtumai tarp šių baterijų išryškėjo dar statant Fla-2 baterijų objektus. 1939 m. kai „Schweinsrücken“ baterijoje dvejose pabūklų aikštelėse jau buvo sumontuoti du artilerijos pabūklai, kitos dvi šios baterijos aikštelės buvo dar net nepastatytos [16]. Pastarojo nesusipratimo pasekmės yra matomos ir šiandien – tik dvi šios priešlėktuvinės baterijos artilerijos pabūklų aikštelės buvo pastatytos pagal numatytą tipą. Tuo tarpu kitos dvi pabūklų pozicijos buvo statomos skubant ir yra kur kas paprastesnio išplanavimo nei ankstesnės. Skirtingai nuo daugumos kitų Klaipėdos priešlėktuvinių artilerijos baterijų „Schweinsrücken“ baterijoje statybos darbai vien įrengus Fla-2 modelio objektą nesustojo, čia taip pat buvo pastatytas įrengimų-vadavietės bunkeris, šaudmenų sandėlis, dvi kazematuotos pozicijos priešlėktuviniams kulkosvaidžiams ir dar dvi paprastos gelžbetoninės priešlėktuvinių kulkosvaidžių aikštelės (yra manoma, kad dalis šių statinių galėjo būti įrengti jau 1944 m. laikotarpiu [17]). Su tokiu statinių kompleksu priešlėktuvinė artilerijos baterija „Schweinsrücken“ tapo labiausiai išvystyta Fla-2 tipo baterija visoje Klaipėdos gynybos sistemoje.

Priešlėktuvinės artilerijos baterijos „Schweinsrücken“ pabūklo aikštelė.

Po statybų pabaigos, prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią ir jau jo metu, Klaipėdos baterijose įsikūrė ir karinę tarnybą čia turėję atlikti kariniai daliniai. 1939 m. rugpjūčio mėnesį Klaipėdoje buvo suformuotas 217-asis priešlėktuvinės jūrų artilerijos divizionas [18], aptarnavęs priešlėktuvines baterijas, o 1939 m. rugsėjo mėnesį buvo suformuotas 117-asis jūrų artilerijos divizionas [19], aptarnavęs pakrantės artilerijos baterijas. Abiems divizionams vadovavo kapitonas-leitenantas Hansas Erikas Pochhammeris [20].

Pasibaigus kampanijai Lenkijoje, kariniai veiksmai netruko persimesti į vakarinę Europos dalį. Šiuo laikotarpiu Klaipėdos apylinkėse buvo ramu, tačiau situacija pakito 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus naujam Antrojo pasaulinio karo etapui – Vokietijos–Tarybų Sąjungos karui. Birželio 24 d. antroje pusėje Klaipėdos miestą atakavo pirminio taikinio jūroje nesuradę Baltijos karinio jūrų laivyno 1-ojo minų-torpedų aviacijos pulko bombonešiai. Miroslavo Marozovo teigimu, bombarduojant miestą Baltijos karinio jūrų laivyno pajėgų torpedinius bombonešius apšaudė keturios 75 mm priešlėktuvinės artilerijos baterijos. Neabejotina, kad 75 mm baterijomis autorius įvardino Klaipėdos priešlėktuvines artilerijos baterijas. Vis dėlto tai buvo vienintelis smūgis Klaipėdos miestui pirminėje Vokietijos ir Tarybų Sąjungos karo stadijoje.

Dėl sėkmingai prasidėjusio karo su Tarybų Sąjunga pasikeitė Vokietijos pakrančių gynybos strategija: Danija ir Prancūzija jau buvo užimtos, o dauguma Baltijos jūros regione dislokuotų pakrantės artilerijos baterijų prarado savo reikšmę. 1941 m. rugpjūčio mėnesį 117-asis jūrų artilerijos divizionas (kuriam Kuršių Nerijoje buvo pavaldi baterija „Memel-Süd“) iš Klaipėdos buvo pervestas į Liepoją ir pervadintas 7-uoju pakaitiniu artilerijos divizionu [21]. 217-asis priešlėktuvinės jūrų artilerijos divizionas taip pat buvo kelis kartus išformuotas ir per naują suformuotas. Trečiąjį ir paskutinį kartą jis buvo suformuotas 1942 m. rugpjūčio mėnesį  Cefene netoli Bremeno miesto ir pristatytas į Klaipėdą. Šį sykį 217-asis priešlėktuvinės jūrų artilerijos divizionas išbuvo Klaipėdoje iki 1945 m. sausio mėnesio [22].

1944 m. antrojoje pusėje situacija karinių veiksmų arenoje buvo gerokai pasikeitusi – Raudonoji armija jau buvo įžengusi į Lietuvos teritoriją ir sparčiai judėjo link Klaipėdos. Mieste buvo ruošiamasi gynybai, kartu buvo perginkluojamos ir pačios Klaipėdos miesto artilerijos baterijos. Be abejonės, šis procesas palietė ir Kuršių nerijos įtvirtinimus – priešlėktuvinė artilerijos baterija „Strandhalle“ (buvusi baterija „Seestrand“) buvo apginkluota keturiais 105 mm priešlėktuviniais artilerijos pabūklais SKC-32, tuo tarpu priešlėktuvinė artilerijos baterija „Schweinsrücken“ buvo apginkluota vienais iš galingiausių to laikotarpio priešlėktuvinių pabūklų – Flak-40. 1944 m. laikotarpiu Kuršių nerijoje (ant Neringos kalno) buvo pastatyta ir nauja 150 mm SKC-28 pabūklais ginkluota pakrantės artilerijos baterija „Hirschwiese“ [23].

Pakrantės artilerijos baterijos „Hirschwiese“ pabūklo aikštelė.

1944 m. spalio 5 d. nuo Šiaulių Klaipėdos kryptimi prasidėjo Raudonosios armijos pajėgų puolimas. Spalio 10 d. miestas su Vokietijos kariuomenės daliniais (tankų-grenadierių divizija „Großdeutschland“, 7-ąja tankų divizija, 58-ąja pėstininkų divizija bei kitais smulkesniais kariniais daliniais) jau buvo apsuptas Tarybų Sąjungos 43-osios armijos ir 5-osios gvardijos tankų armijos junginių. Klaipėdoje buvę Vokietijos kariuomenės daliniai buvo visiškai atskirti nuo buvusios armijų grupės Šiaurės pajėgų, uždarytų Kuršo katile, o tuo tarpu pietuose nuo Klaipėdos miesto esanti teritorija buvo užimta Raudonosios armijos pajėgų iki pat Nemuno upės. Vieninteliai keliai iš Klaipėdos arba į ją buvo uostas ir Kuršių nerija.

Miestą buvo bandoma šturmuoti spalio 10–23 dienomis, tačiau Raudonosios armijos bandymus prasiveržti link miesto lydėdavo išankstiniai artilerijos apšaudymai, kurie galiausiai tiesiog neleido reikšmingiau pajudėti į priekį. Todėl galima prieiti prie išvados, jog spalio mėn. Raudonosios karinės pajėgos mūšyje dėl Klaipėdos patyrė nesėkmę [24]. Svarbų vaidmenį miesto gynyboje be abejonės vaidino sukoncentruota Vokietijos karinių dalinių gynyba, itin galinga Vokietijos karinio jūrų laivyno sunkiųjų kreiserių „Lützow“ ir „Prinz Eugen“ artilerijos ugnis. Savo indėlį į Raudonosios armijos sustabdymą įdėjo ir artilerijos baterijos. 43-iosios armijos vado generolo leitenanto A. Beloborodovo teigimu, su tokio aukšto lygio gynybine sistema buvo susidurta pirmą kartą [25]. Priešlėktuvinės baterijos „Götzhofen“ vadas Bernhardas Sperlichas teigė, jog Klaipėdos artilerijos baterijų ugnis buvo labai veiksminga [26]. Šį teiginį patvirtina ir Tarybinė istoriografija, „hitlerininkai spėjo užimti iš anksto paruoštas gynybines pozicijas ir atremti mūsų kariuomenės puolimą. Priešas čia panaudojo apie 40 artilerijos ir minosvaidžių baterijų, kranto apsaugos ir 6 laivų artileriją. Hitlerininkai panaudojo net stambaus kalibro zenitinę artileriją“ [27]. Vokietijos karinių jūrų laivyno baterijų reikšmę mūšyje dėl miesto patvirtina ir oficialūs Raudonosios armijos dokumentai: 43-osios armijos karinių veiksmų žurnale, kaip viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko sustojo puolimas link Klaipėdos miesto, yra įvardinta: „Vokiečiai suspėjo sukurti stiprią grupuotę Memelio miesto rajone, placdarmo gynybai buvo panaudota pakrantės (baterijų) ir laivų artilerija“ [28].

Spalio 23 d. pasibaigus aktyviems kariniams veiksmams, Klaipėdos miestas ir toliau išliko apsuptas Raudonosios armijos pajėgų iki pat 1945 m. sausio 28 d. Šiuo laikotarpiu Kuršių nerijoje aktyviai vyko įtvirtintų gynybinių linijų (apkasų linijų kasimo) darbai [29]. Dalis apkasų linijų buvo sutvirtinta vadinamaisiais „Kocho“ bunkeriais – cilindro formos gelžbetoniniais kulkosvaidžių lizdais. Sprendžiant pagal analogiško tipo objektą ant Eketės piliakalnio (ant statinio parašyta statybos data „10-11-1944“) „Kocho“ bunkeriai Kuršių Nerijoje taip pat turėjo būti pastatyti tarpe tarp 1944 m. spalio mėnesio pab. – 1945 m. sausio mėn. vidurio. 

Kocho bunkeris šiaurinėje Kuršių nerijos dalyje.

Aktyvios minėtu laikotarpiu išliko ir Kuršių nerijos priešlėktuvinės ir pakrantės apsaugos baterijos. Kaip pavyzdį, galima pateikti duomenis iš 1945 m. sausio mėn. 32-osios šaulių divizijos karinių veiksmų žurnalo, kuriame yra užfiksuota, jog 1945 m. sausio 1 d. buvo vykdomas apšaudymas iš Kuršių nerijoje esančios aukštumos 32,2 (pakrantės artilerijos baterija „Hirschwiese“). Dokumente nurodyta, jog viso apšaudymo metu iš šios aukštumos ir Smeltės rajonų Vokietijos kariuomenės artilerijos apšaudymo metu į 32-osios šaulių divizijos pozicijas nukrito 130 artilerijos sviedinių [30].

1945 m. sausio 13 d. Raudonajai armijai pradėjus vykdyti „Rytprūsių operaciją“ Klaipėdoje dislokuotų Vokietijos kariuomenės pajėgų situacija komplikavosi. Sausio 24–25 d. buvo pradėta Klaipėdos garnizono evakuacija [31]. Vokietijos karinių pajėgų vadovybė suprato, jog Raudonajai armijai užėmus Kranco (Zelenogradskas) miestelį Klaipėdoje ir Kuršių nerijoje tuo metu būsiantys Vokietijos karinių dalinių kareiviai paklius į spąstus.

Panašu, kad atsitraukiančius iš Klaipėdos Vokietijos kariuomenės kariškius pridengė ir Kuršių nerijos baterijos: 1945 m. sausio 27 d. 179-osios šaulių divizijos 619-ojo artilerijos pulko karinių veiksmų žurnale nurodyta, jog šio pulko pajėgos buvo apšaudytos iš pakrantės ir priešlėktuvinių artilerijos baterijų išdėstytų Kuršių Nerijoje [32].

Pabūklas Flak-40 – 1944 m. rugpjūčio mėn. Klaipėdoje tokie pabūklai buvo sumontuoti priešlėktuvinėse artilerijos baterijose „Försterei“ ir „Schweinsrücken“.

Galutinai Vokietijos karinės pajėgos Klaipėdą paliko 1945 m. sausio 28 d. 4 val. ryto [33]. Dalis šių pajėgų buvo evakuotos į Piliavą, o kita dalis atsitraukė į Prūsiją per Kuršių neriją. Miestą užėmus Raudonajai armijai į jį artilerijos ugnį iš Kuršių nerijos atidengė Vokietijos karinių pajėgų artilerija, tarp kurios turėjo būti ir priešlėktuvinės, ir pakrantės artilerijos baterijos [34]. 1945 m. sausio 29 d. fiksuojama jog Raudonosios armijos pozicijas Klaipėdoje toliau apšaudė Vokietijos karinių pajėgų artilerija išsidėsčiusi Kuršių nerijoje esančio Nerijos forto, Smiltynės ir aukštumos 13,4 („Schweinsrücken“ priešlėktuvinė baterija) rajonuose. 1945 m. sausio 30 d. pagrindiniams Raudonosios armijos daliniams forsavus Kuršių marias, pagrindinės Vokietijos karinių pajėgų dalys atsitraukė Kuršių Nerijos pietų kryptimi [35]. Panašu, kad šiuo laikotarpiu savo pozicijas galutinai paliko ir karinio jūrų laivyno priešlėktuvinių ir pakrantės artilerijos baterijų artileristai. Paliekant baterijas visa jose buvusi įranga – pabūklai, prožektoriai, tolimačiai buvo susprogdinti arba sugadinti. Baterijoje „Strandhalle“ sprogimai buvo tokie stiprūs, jog buvo sunaikinta netgi dalis baterijos komplekso – trys pabūklų aikštelės buvo visiškai sugriautos. Baterijoje „Schweinsrücken“ taip pat galima matyti sprogdinimų padarinius. Raudonosios armijos daliniams išsilaipinus Nerijoje 156-asis šaulių pulkas pakreipė pagrindinį puolimą Kopgalio kryptimi [36]. Pasiekus šiaurinę Kuršių nerijos dalį 156-ojo šaulių pulko kariai užėmė dar 1944 m. spalio 14 d. išsprogdintą Nerijos fortą [37]. Tuo tarpu 344-osios šaulių divizijos daliniai judėjo pietine Kuršių Nerijos kryptimi, o 1945 m. vasario 4 d. (užėmus Krancą) susirėmimai Kuršių Nerijoje galutinai baigėsi [38].

Titas Tamkvaitis

Klaipėdos universiteto istorijos ir archeologijos krypties doktorantas

Išnašos

[1] БАХТИН, А.П.  Замки и укрепления Немецкого ордена в северной части Восточной Пруссии – справочник. Калининград, 2005, c. 132.

[2] ELERTAS, D. Kopgalis. Klaipėda, 2002, p. 30–32, 33–34, 38.

[3] ROLF, R. Atlantikwall Batteries and Bunkers. Middelburg, 2014, p. 84.

[4] ROLF, R. Vokiečių pakrantės gynybos įtvirtinimai Klaipėdos krašte (1939–1944). In XX amžiaus fortifikacija Lietuvoje. Kaunas, 2008, p. 122.

[5] ROLF, R. Vokiečių pakrantės gynybos įtvirtinimai Klaipėdos krašte (1939–1944). In XX amžiaus fortifikacija Lietuvoje. Kaunas, 2008, p. 111.

[6] VAREIKIS, V. Politiniai ir kariniai Klaipėdos krašto praradimo aspektai 1938–1939 metais. In Klaipėdos krašto aneksija 1939 m.: Politiniai, ideologiniai, socialiniai ir kariniai aspektai (Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. XXI). Klaipėda ,2010, p. 75–80.  JOKUBAUSKAS, V. Lietuvos trispalvė virš  kareivinių. In Kareivinės, tapusios Klaipėdos universitetu. Klaipėda, 2012, p. 124–125.

[7] ROLF, R. Vokiečių pakrantės gynybos įtvirtinimai Klaipėdos krašte (1939–1944). In XX amžiaus fortifikacija Lietuvoje. Kaunas, 2008, p. 111.

[8] SAFRONOVAS, V. „Jūreiviai Klaipėdoje dominuoja“. In Kareivinės, tapusios Klaipėdos universitetu. Klaipėda, 2012, p.132–133.

[9] Kariuomenės štabo II skyriaus Pranešimas Nr. 35531: Žinių santrauka 1939-03-30. LCVA, f. 929, ap.3, b. 1095, l. 43.

[10] SAFRONOVAS, V. „Jūreiviai Klaipėdoje dominuoja“. In Kareivinės, tapusios  Klaipėdos universitetu. Klaipėda, 2012,p. 135.

[11] Memeler Dampfboot.1939-04-23, No.93.

[12] Memeler Dampfboot, 1939-05-17, No. 112.

[13] VII. Marineartillerieabteilung [interaktyvus], [žiūrėta 2015-05-09]. Prieitis per internetą: http://www.axishistory. com/books/370-germany-kriegsmarine/kriegsmarine-kuestenartillerieeinheiten/7121-vii-marineartillerieabteilung.

[14] KLIMIECKI, M. Polskie reakcje na zajcncie Kłajpedy przez Nicmcy w 1939 r. In Baltijos regiono istorija ir kultūra: Lietuva ir Lenkija. Karinė istorija, archeologija, etnologija. (Acta Historica universitatis Klaipedensis, t. XV). Klaipėda, 2007, p. 96.

[15] ROLF, R. Vokiečių pakrantės gynybos įtvirtinimai Klaipėdos krašte (1939–1944). In XX amžiaus fortifikacija Lietuvoje. Kaunas, 2008, p. 116.

[16] ROLF, R. Vokiečių pakrantės gynybos įtvirtinimai Klaipėdos krašte (1939–1944). In XX amžiaus fortifikacija Lietuvoje. Kaunas, 2008, p. 112.

[17] ROLF, R. Vokiečių pakrantės gynybos įtvirtinimai Klaipėdos krašte (1939–1944). In XX amžiaus fortifikacija Lietuvoje. Kaunas, 2008, p. 122.

[18]Marineflakabteilung217(1)[interaktyvus],[žiūreta 2015-05-11].Prieitis per internetą: http://www.axishistory.com-/books/371-germany-kriegsmarine/kriegsmarine-flakeinheiten/7298 marineflakabteilung-217-1.

[19] Marineartillerieabteilung 117[interaktyvus], [žiūreta 2015-05-11]. Prieitis per internetą: http://www.axish-istory.com-/books/370-germany-kriegsmarine/kriegsmarine-kuestenartillerieeinheiten/7127-marineartiller ieabteilung-117.

[20] Ten pat. Hansas Erikas Pochhammeris 217-ajam  priešlėktuvinės jūrų artilerijos divizionui vadovavo nuo 1939-08 iki 1939-10 mėn. 117-ajam jūrų artilerijos divizionui vadovavo nuo 1939-09. iki 1939-10 mėn.

[21] Marineartillerieabteilung 117 [interaktyvus],[žiūreta 2015-05-12].Prieitis per internetą:< http://www.axishis-tory.com /books/370-germany-kriegsmarine/kriegsmarine-kuestenartillerieeinheiten/7127-marineartillerieabtei-lung-117.

[22]Marineflakabteilung 217 (2) [interaktyvus], [žiūreta 2015-05-12].Prieitis per internetą:< http://www.axishisto-ry.com-/books/371-germany-kriegsmarine/kriegsmarine-flakeinheiten/7300-marineflak-abteilung-217-3>.

[23] ROLF, R. Atlantikwall Batteries and Bunkers. Middelburg, 2014, p. 382. ROLF, R. Vokiečių pakrantės gynybos įtvirtinimai Klaipėdos krašte (1939-1944). In XX amžiaus fortifikacija Lietuvoje. Kaunas, 2008, p. 122, 124.

[24] SAFRONOVAS, V. Klaipėdos užėmimo istorijos 1944–1945 metais kontraversijos. In Antrojo pasaulinio karo pabaiga rytų Prūsijoje: faktai ir istorinės įžvalgos (Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. XVIII). ). Klaipėda, 2009, p. 134, 136.

[25] БЕЛОБОРОДОВ, А. Bсегда в бою. Москва, 1978, c. 300.

[26] SCHÖN H. Die letzten Kriegstage: Ostseehäfen, 1945. Stuttgart, 1995, S 34,38.

[27] DABROVOLSKAS, J. Lietuviai kariai didižiojo tėvynės karo frontuose. Vilnius, 1967, p.125–126.

[28]Журнал боевых действий  43 А за октябрь м-ц 1944 г. ЦАМО, Фонд: 398, Опись: 9308, Дело: 727, Л. 76         .

[29] Журнал боевых действий  43 А за декабрь м-ц 1944 г. ЦАМО, Фонд: 398, Опись: 9308, Дело: 762, Л. 32.

[30] Журнал боевых действий 32 СД за январь м-ц 1945 г. ЦАМО, Фонд: 1117, Опись: 1, Дело: 8, Л. 98.

[31] SAFRONOVAS, V. Klaipėdos užėmimo istorijos 1944–1945 metais kontraversijos. In Antrojo pasaulinio karo pabaiga rytų Prūsijoje: faktai ir istorinės įžvalgos (Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. XVIII). ). Klaipėda, 2009, p. 134, 136.

[32] Журнал боевых действий 619 АП за январь 1945 г. ЦАМО, Фонд: 11660, Опись: 0000001, Дело: 0025, Л. 19. Šiame dokumente taip pat yra nurodyta, jog 619-ojo artilerijos pulko pajėgas apšaudė ir priešlėktuvinės baterijos išsidėsčiusios aplink Klaipėdą, tačiau ši informacija abejotina.

[33] DIECKERT, K.; GROßMANN, H. Der Kampf um Ostpreußen. Stuttgartt, 1991, S. 97.

[34] SIMONAITIS, P. Molo švyturyje suplevėsavo Raudonoji vėliava. In Tu pameni, drauge... Vilnius, 1975, p. 37.

[35] Журнал боевых действий 619 АП за январь 1945 г.  ЦАМО, Фонд: 11660, Опись: 0000001, Дело: 0025,  Л. 21.

[36] LUNIA, V. 156-asis pulkas mūšyje dėl Klaipėdos. In Tu pameni, drauge... Vilnius, 1975, p. 28.

[37] ELERTAS, D. Kopgalis. Klaipėda, 2002, p. 43.

[38] SAFRONOVAS, V. Klaipėdos užėmimo istorijos 1944–1945 metais kontraversijos. In Antrojo pasaulinio karo pabaiga  rytų Prūsijoje: faktai ir istorinės įžvalgos (Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. XVIII). Klaipėda, 2009, p. 144–145.

Literatūros sąrašas

1. DABROVOLSKAS, J. Lietuviai kariai didižiojo tėvynės karo frontuose.Vilnius, 1967.
2. DIECKERT, K.; GROßMANN, H. Der Kampf um Ostpreußen. Stuttgartt, 1991.
3. ELERTAS, D. Kopgalis. Klaipėda, 2002.
4. JOKUBAUSKAS, V. Lietuvos trispalvė virš kareivinių. In Kareivinės, tapusios Klaipėdos universitetu. Klaipėda, 2012.
5. KLIMIECKI, M. Polskie reakcje na zajcncie Kłajpedy przez Nicmcy w 1939 r. In Baltijos regiono istorija ir kultūra: Lietuva ir Lenkija. Karinė istorija, archeologija, etnologija. (Acta Historica universitatis Klaipedensis, t. XV). Klaipėda, 2007.
6. LUNIA, V. 156-asis pulkas mūšyje dėl Klaipėdos. In Tu pameni, drauge... Vilnius, 1975.
7. ROLF, R. Atlantikwall Batteries and Bunkers. Middelburg, 2014.
8. ROLF, R. Vokiečių pakrantės gynybos įtvirtinimai Klaipėdos krašte (1939–1944). In XX amžiaus fortifikacija Lietuvoje. Kaunas, 2008.
9. SAFRONOVAS, V. „Jūreiviai Klaipėdoje dominuoja“. In Kareivinės, tapusios Klaipėdos universitetu. Klaipėda, 2012.
10. SAFRONOVAS, V. Klaipėdos užėmimo istorijos 1944–1945 metais kontraversijos. In Antrojo pasaulinio karo pabaiga rytų Prūsijoje: faktai ir istorinės įžvalgos (Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. XVIII). Klaipėda, 2009.
11. SCHÖN H. Die letzten Kriegstage: Ostseehäfen, 1945. Stuttgart, 1995.
12. SIMONAITIS, P. Molo švyturyje suplevėsavo Raudonoji vėliava. In Tu pameni, drauge... Vilnius, 1975.
13. VAREIKIS, V. Politiniai ir kariniai Klaipėdos krašto praradimo aspektai 1938–1939 metais. In Klaipėdos krašto aneksija 1939 m.: Politiniai, ideologiniai, socialiniai ir kariniai aspektai (Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. XXI). Klaipėda, 2010.
14. БАХТИН, А.П.  Замки и укрепления Немецкого ордена в северной части Восточной Пруссии – справочник. Калининград, 2005.
15. БЕЛОБОРОДОВ, А. Bсегда в бою. Москва, 1978.

Periodikos leidinių sąrašas

1. Memeler Dampfboot, 1939-04-23, No.93.
2. Memeler Dampfboot, 1939-05-17, No. 112.

Interneiniai šaltiniai

1. Marineartillerieabteilung [interaktyvus], [žiūrėta 2015-05-09]. Prieitis per internetą: http://www.axishistory.com/books/370-germany-kriegsmarine/kriegsmarine kuestenartillerieeinheiten /7121-vii-marineartillerieabteilung.
2. Marineartillerieabteilung 117 [interaktyvus], [žiūreta 2015-05-11]. Prieitis per internetą: http:// www.axishistory.com-/books/370-germany-kriegsmarine/kriegsmarine-kuestenartillerieeinheiten /7127-marineartillerieabteilung-117.
3. Marineflakabteilung217 (1) [interaktyvus],[žiūreta 2015-05-11].Prieitis per internetą: http://www.axis history.com-/books/371-germany-kriegsmarine/kriegsmarine-flakeinheiten/7298 marineflakabteilung -217-1.
4. Marineflakabteilung 217 (2) [interaktyvus], [žiūreta 2015-05-12].Prieitis per internetą:< http://www.axishisto-ry.com-/books/371-germany-kriegsmarine/kriegsmarine-flakeinheiten/7300-marineflak-abteilung-217-3>.