Kuršių nerijos mitų pėdsakais

Legendos, padavimai ar žmonių sukurptos istorijos visada yra įdomios ne tik savo turiniu, romantiška prigimtimi ar bauginančiomis atomazgomis, bet ir tiesos krislo paieškomis. Dažnas mitas apie ypatingą vietovę savyje slepia tikras istorines aplinkybes, užmarštin nugrimzdusias peripetijas, kurios išliko dėka kolektyvinės atminties, pasakojamosios tradicijos.

Kuršių nerijoje mistiškų vietovių netrūksta. Vienos nuskambėjo tarptautiniu mastu, kitos – mažiau žinomos, tačiau visos jos iki šiol kelia daugiau klausimų, nei duoda aiškių atsakymų. Ir tai yra Kuršių nerijos žavesys, savotiškas praeities įvykių ir dabartinių jų interpretacijų kokteilis.

Mirties slėnis. Bauginančiai skambanti vietovė, apie kurią žino kiekvienas nidiškis. Tai – nedidelė pilkųjų kopų loma Parnidžio kraštovaizdžio draustinio pietuose, šalia Grobšto rezervato pradžios. Iš smėlynų kyšo žemi, mediniai ir baigiantys sutręšti kryžiai, matyti buvusios žabų tvorelės likučiai. Ar tai – tik masalas turistams, o gal tragiškus įvykius menanti vieta, atsakyti galima bandant segmentas po segmento sulipdyti išsibarsčiusią istorinę dėlionę.

Is­to­ri­kas Jo­han­ne­sas Semb­ritz­kis vie­nu sa­ki­niu už­si­me­na, kad tvir­ti­nant Kuršių ne­ri­jos kran­tus „dir­bo pra­ncū­zų be­lais­viai iš Ni­dos at­sa­ko­mo­sios ka­ro be­lais­vių sto­vyk­los“. Trum­pai pa­aiš­ki­nama, kad ta kerš­to pra­ncū­zams sto­vyk­la bu­vo įreng­ta „smė­ly­nuo­se prie Ni­dos“, kaip „at­sa­ky­mas“ prancū­zams, ku­rie vo­kie­čių be­lais­vių sto­vyk­las kū­rė ir Al­žy­re.

Šiek tiek detalių randame Nidos mokyklos vyriausiojo mokytojo Henry Fuchso rašytose kronikose: 1916 m. paliktoje žinutėje nurodoma, jog „Mirties slėnyje buvo įrengta belaisvių stovykla“. Nidiškis pasakoja, kad sargybiniai gyveno barakuose, o prancūzų belaisviai – palapinėse. Tiesa, originaliame įraše vokiečių kalba vietovardis yra Tylos slėnis (vok. Teil des Schweigens), o ne klaidingai išverstas Mirties: pastarasis pavadinimas atsiranda pokariu ir nėra aišku, kas pirmasis jį panaudojo.

„Gyvenimas kopų smėlyje turėjo būti atpildas už vokiečių belaisvių įdarbinimą karštame Afrikos dykumų smėlyje. Prancūzai kasdien atžygiuodavo į Purvynę ir nukasdavo kopą – taip dare vietą statyboms. Dėl šių belaisvių laiškų buvo pasiekta, kad vokiečių karo belaisviai buvo atšaukti iš Maroko. Tad ir Nidos stovykla spalio pradžioje buvo apleista. Darbą Purvynėje iki 1917 m. balandžio mėnesio baigė rusų belaisvių grupė“, – teigiama H. Fuchso paliktuose rankraščiuose.

Šį intriguojantį istorinį paveikslą jau savo potėpiais ir naujais epizodais papildė vėlesnių laikų Kuršių nerijos tyrinėtojai. Tarpukario spaudoje randame graudulingą pasakojimą, pavadintą „Pilkųjų dulkių istorija“. Sukurtas galimai išgalvotas nutikimas. 1936 m. lietuviškoje spaudoje publikuotame pasakojime minimi prancūzų pulkininkas ir berniukas, kurie patenka į vokiečių nelaisvę. „Galų gale atsiunčia į Nidą. Į Tylos slėnį, kur prasideda pragaro kančios. Čia randa apie 10 000 belaisvių“, – rašoma straipsnyje be autorystės.

1929 m. turistiniame Nidos žemėlapyje Tylos slėnis pažymėtas į pietus nuo Parnidžio kopos. Tame pačiame žemėlapyje, apie pusė kilometro į pietvakarius nuo Parnidžio kopos stačiakampiu pažymetas pastatas, o legendoje įrašyta: buvusi prancūzų stovykla (vok. Ehemal. Franzosenlager). Tais laikais ši vietovė atrodė, kaip smėlio pustoma dykvietė, todėl nėra pagrindo abejoti, kad prancūzų belaisvių stovykla galėjusi būti būtent čia, kepinančiame pragaro katile.

Belaisvių mitui ėmė dygti sparnai, todėl ne vienas pokario kraštotyrininkas mielai naudojosi šiuo scenarijumi. „Pamario šlaite yra Tylos pakalnė, kurioje 1870–1871 m. karo metu vokiečiai buvo įruošę prancūzų belaisvių stovyklą“, – 1968 m. rašė Bronius Kviklys. Tokiu būdu iš istorinio rūko išnyra dar vieno karo, vykusio tarp Prancūzijos ir Prūsijos XIX a. pab., belaisvių stovyklos legenda.

2001 m. išleistoje kny­goje apie Kur­šių ne­ri­ją jos autorius Jur­gis Bu­čas pateikė daugiau duomenų: esą Mir­ties slė­ny­je bu­vo pa­sta­ty­tas iš­ti­sas ba­ra­kų mies­te­lis, ku­ria­me „bū­ta 12 tūkst. be­lais­vių“. Moks­li­nin­ko tei­gi­mu, „gražiausia ir ramiausia pasaulio vieta buvo paversta tikru pragaru“. Esą nuo epi­de­mi­jų, karš­čio ir su­nkaus dar­bo (tvir­ti­no ne­ri­jos kran­tus, ap­žel­di­no ko­pas ir kt.) be­lais­viai mirda­vo de­šim­ti­mis ir bu­vo už­ka­sa­mi čia pat smė­ly­je. Taip 10 tūkst. kalinių virto 12 tūkst.

Kai kurių Kuršių nerijos praeities tyrinėtojų manymu, prancūzų belaisvių stovykla išties veikė Pirmojo pasaulinio karo metu, tačiau pagrįstų faktų apie tokią stovyklą 1870–1871 m. rasti sudėtinga.

Mirties slėnio legenda ėmė vis garsiau skambėti ir išplito ne tik po visa Lietuvą. Susidomėjusi savo tautiečių likimu 2016 m. į menamą belaisvių stovyklos vietą atvyko visa garbinga Prancūzijos diplomatų delegacija: ambasadorius Philippe'as Jeantaud, gynybos atašė pulkininkas leitenantas Alainas Moulia ir kt. Grįžę iš Nidos prancūzai užmezgė dalykiškus ryšius su Vokietijos archyvais, buvo bandoma gauti daugiau tikslesnės ir išsamesnės, istoriniais dokumentais pagrįstos informacijos apie mistišką karo belaisvių stovyklą Kuršių nerijoje.

Po keleris metus trukusių susirašinėjimų ir istorinių nuotrupų rinkimo Prancūzijos diplomatai tikino neabejojantys, kad jų tėvynainių priverstinio darbo stovyklos pusiasalyje išties būta. Atsišaukusi net vieno ten kalinto belaisvio proanūkė: jos giminaitis Pirmojo pasaulinio karo metu buvo išvežtas į Kuršių neriją, laikytas Mirties slėnyje. Esą belaisvių stovykla buvo uždaryta 1916 m. Giminaičiui pavyko sėkmingai grįžti į gimtinę.

Praėjus dviem metams po aukštų diplomatų apsilankymo kopose pademonstruotas kilnus gestas: už Prancūzijos gynybos ministerijos lėšas ant Parnidžio kopos pastatytas simbolinis memorialas, skirtas karo belaisviams prancūzams. Į Mirties slėnį atgręžtas akmeninis suoliukas su greta tupinčiu paukščiu (skulptūros autorius – Kęstutis Musteikis).

Itin stiprų mitologinį užtaisą turi Juodkrantė, kurioje vienintelėje lietuviškosios Kuršių nerijos dalyje galima aptikti ir senojo baltų tikėjimo pėdsakų, kulto vietą. 1910 m. žemėlapyje ties Juodkrantės kurorto šiaurine riba pažymėti du medžiai. Devyniais klevais apsodinta pušis „Marijos susižavėjimas“ ir kitoje miško keliuko pusėje augusi šimtametė liepa. Nuodėmių, arba Griekų liepa. Pušis išlikusi iki mūsų dienų, o šventas medis neaiškiomis aplinkybėmis sunaikintas 1939 m. (kai kurie autoriai teigia, jog naktį nukirto hitlerininkai). Sprendžiant iš prieškariu darytų nuotraukų, liepai galėjo būti per 400 metų.

Pasakojama, kad dar XVIII a. prie storulės Griekų liepos rinkdavosi žmonės ir melsdavosi baltų dievams, atgailaudavo už nuodėmes. Medis būdavo puošiamas gėlėmis, prie jo rinkdavosi padūmoti senoliai. Net vietiniai dorai nusižengę jaunuoliai čia būdavo teisiami.

Ypatinga ir visa Griekų liepos aplinka, nes šis medis augo pamėkliškos parabolinių kopų raguvos pašonėje, ir ta gili, ūksminga, dumblėta vieta vokiškai pavadinta Grickinn, Griekinn, kuri žymima jau 1859 m. žemėlapyje. Baimę kelianti dauba vadinasi Griekyne, tačiau dažniausiai naudojami Griekų arba Nuodėmių daubos pavadinimai. Šį mistikos šėlsmą vaikinuoja Blocksbergo kopa, kurią lietuviai tarpukariu praminė Raganų (pokariu – Raganos) kalnu (ant jo dabar stovi Juodkrantės švyturys).

Karališkajame miške pasislėpusios Nuodėmių daubos istorija – itin paslaptinga, tačiau siūlo galus galima rasti 1897 m. į Juodkrantę atvykusio vietos parapijos liuteronų kunigo Eugeno Lotto 1903 m. išleistoje knygoje. Vadove po kurortą dvasininkas praskleidžia paslapties šydą ir netiesiogiai paaiškina, kodėl tarp XIX a. dar medžiais neapaugusių, pustomų kopų pamaryje įsiterpusi pelkė, šlapgirės gojus, senovėje garbinta liepa pavadinti Nuodėmių, Griekų vardais. Beje, Gricken Orth (Griekų krantas) vietovė į šiaurę nuo Juodkrantės jau žymima 1730 m. žemėlapyje.

„Paskutinės labai aukštos kalvos juosia gilią daubą, iš kurios išeinant, šalia kelio stovi labia sena liepa. Dauba vadinama tikro paaiškinimo neturinčiu pavadinimu Grikinn. Įtikimiausia versija būyų kildinti jį iš senosios prūsų kalbos žodžio grikas arba su juo giminingo lietuvių–latvių žodžio grieks – nuodėmė. Grikinn siejant su liepa arba dauba, gaunamas žodžių junginys „griekų, nuodėmių liepa“ ir „griekų, nuodėmių dauba“, – rašė dvasininkas.

„Prisimenant, kad Rytų Prūsijos šiaurinėje dalyje gyvenantys žmonės nebuvo nutolę nuo pagonybės, kad dar apie 1750 m. akivaizdžiai vyko naktinės, pagoniškos sueigos ar susirinkimai, o aukojimo šventės buvo baudžiamos; kad tokios sueigos dažnai vykdavo slaptose, nutolusiose vietose prie senų ąžuolų ar liepų, anksčiau pateikta Grikinn (griekų) reikšmė <…> mums yra priimtina. Prieš 150 metų po šia liepa naktimis pagal pagoniškus papročius galėjo būti garbinama aukojimų ugnis, gąsdinusi ir kėlusi baimę kitame krante gyvenusiems žmonėms bei žvejams, nes ji reiškė pagonišką nuodėmę, kuri tebegyvavo šioje žemėje“, – analizavo E. Lottas. Tad galima daryti prielaidą, jog nuodėmingą pavadinimą numanoma baltiška šventvietė gavo būtent dėl senojo tikėjimo apraiškų.

Žymus tarpukario kraštotyrininkas, keliautojas Juozas Pronskus knygose apie Kuršių neriją taip pat mistiniais potėpiais išskyrė Griekų daubą: „Čia labai neseniai išnaikinta senovės tikybos likučiai. Juodkranty dar ir šiandien yra vieta, vadinama Linde arba Nuodėmių Liepa, kuri augo Nuodėmių Dauboj. Pirm 200 metų čia naktimis dar matydavo aukų ugnis degant. 1750 m. vokiečių valdžia nubaudė daug žvejų už slaptus susirinkimus prie senų liepų ir ąžuolų, kurių tuomet dar augo Užmario saloj.“

Gudriai suregztos, pramanytos ar įstabiais, bet tikrais faktais paremtos vietovių istorijos yra puikus jaukas, siekiant privilioti lankytojus. Kiekvienas kurortas žaidžia panašų žaidimą, tačiau riba tarp išradingumo, fantazijos ir dezinformacijos yra plona.

Panašu, ji buvo peržengta Juodkrantėje, kuomet iš lūpų į lūpas, karta iš kartos ėmė sklisti klaidinga bei pramanyta informacija apie vieną prašmatnią vilą Kalno gatvėje. Ji teismo tarėjo Hinzo statyta dar 1881 metais ir pavadinta „Monbijou“ (pranc. „Mano brangenybė“). Pasakojama, kad joje buvo apsistojęs pats nacistinės Vokietijos reichmaršalas Hermannas Göringas, kurio vardu vila pradėta vadinti po Antrojo pasaulinio karo. Esą 16-asis Reichstago prezidentas čia nakvojo. Sovietmečiu net vaikams ekskursijų į Kuršių neriją metu būtinai parodydavo namą, kuriame menamai buvo apsistojęs vokietis. Pasakota, kad 1939 m. Klaipėdos kraštą okupavus Vokietijai ant vieno Juodkrantės kalnelio pastatytas dviaukštis vasarnamis su kyšančiu bokštu. „Tai Vokietijos reicho maršalo H. Goeringo vila. Į Juodkrantę jis mėgdavo atvažiuoti briedžių ir šernų medžioti. Saugumo sumetimais vila buvo tvirta geležimi aptverta“, – rašoma sovietmečio literatūroje. Išties H. Göringas juodojo kranto kurorte niekada nesilankė.

Denisas Nikitenka

žurnalistas, kraštotyrininkas

Nuotraukos:

1. Vienas pirmųjų Griekynės (Gricken Orth) paminėjimų. 1730 m. žemėlapis.
2. Nuodėmių daubos dumblas. Baugi, atoki vieta, kurią buvo patariama aplenkti.
3. Griekynė, arba Griekų dauba 1859 m. žemėlapyje.
4. Žymioji šimtametė Griekų liepa prieškaryje buvo vienas iš Juodkrantės simbolių.
5. Nuodėmių liepa, augusi visai šalia dabartinio kelio. 1889–1902 m. nuotrauka.

Deniso Nikitenkos ir asmeninio archyvo nuotraukos

Straipsnio šaltiniai:

1. BUČAS, Jurgis, Kuršių nerijos nacionalinis parkas. Vilnius, 2001.
2. FUCHS, Henry. Chronik der Schule Nidden. Vilnius, 2013.
3. FUCHSAS, Henry. Nidos mokyklos kronika. Vilnius, 2016.
4. KVIKLYS, Bronius. Mūsų Lietuva, T. IV. Vilnius, 1991.
5. LOTTO, Eugen. Illustrierter Führer durch das Seebad Schwarzort. Memel, 1903.
6. MEŠYS, Judas. Kuršių Neringa. Vilnius, 1957.
7. NIKITENKA, Denisas. Vadovas po Kuršių nerijos nacionalinį parką. Vilnius, 2015.
8. NIKITENKA, Denisas. Tarptautinis tyrimas Mirties slėnyje. „Lietuvos žinios“, 2016 05 17.
9. NIKITENKA, Denisas. Mirties slėnis sulauks archeologų desanto. „Lietuvos žinios“, 2018 02 20.
10. Pilkųjų dulkių istorija. „Vakarai“, 1936 07 03.
11. PRONSKUS, Juozas. Lietuvos Sahara. Kuršių Užmaris. Klaipėda, 1923.
12. PRONSKUS, Juozas. Lietuvos Sahara. Neringos gamta ir žmonės. Klaipėda, 1937.
13. STRAKAUSKAITĖ, Nijolė. Juodkrantės kurorto aukso amžius. Klaipėda, 2018.
14. STRAKAUSKAITĖ, Nijolė. Kultūros kraštovaizdis prie Kuršių marių. Klaipėda, 2010.
15. ZEMBRICKIS, Johanas. Klaipėdos apskrities istorija, T. III. Klaipėda, 2011.