Kuršių nerijos apželdintojai kultūrininkų amplua (XIX a.)

2019
Rugsėjis
02

Kuršių nerijos apželdintojai

kultūrininkų amplua (XIX a.)

“Kopų sutvirtinimo darbų ir su tuo susijusių pastangų bei sėkmės atvaizdavimas yra dėkingas uždavinys”. Taip galvojo didelio veikalo (Paul Gerhardt. Handbuch des deutsches Dünenbaues, 1900) apie visą XIX – ąjį šimtmetį vykusių kopų apželdinimo darbus sudarytojas. Pritardami šiam nekvestionuotinam teiginiui paliesime tik nedidelį plačios temos aspektą.

Šiandien daugumos Kuršių nerijos kopų apželdinimo darbams vadovavusiųjų, įvairias inovacijas efektyvinant tuos darbus diegusiųjų ar pasiaukojančiai puoselėjusių jaunų, sunkiai prigyjančių želdinių plantacijas, vardai užmiršti išskyrus Kuwertus. Dar mažiau žinoma apie kai kurių iš jų angažavimąsi kultūrinei veiklai, nepaisant didelio užimtumo, vykdant tiesiogines su želdinių plantacijų priežiūra susijusias pareigas.

Šiame kontekste pirmiausiai paminėtinas nidiškis miškininkas, kopų plantacijų prižiūrėtojas (vok.Dünenaufseher) Hansas Heinrichas Zanderis. Jis gimė Rusnėje 1812 metais, bet didžiąją gyvenimo galį nugyveno Nidoje. XIX a. septintajame dešimtmetyje jį sutikęs Nidoje teisininkas ir publicistas Ludwigas Passargė pabrėžė, jog Zanderis čia jau daugiau kaip tris dešimtmečius dirbo kopų plantacijų prižiūrėtoju.

Ludwigas Passargė, aprašydamas Kuwertų šeimos amžino poilsio vietą Nidos miške pabrėžė, jog „Gal dar gražesnio paminklo nusipelno nenuilstantis, nuovokusis, atkaklusis, ištvermingasis Zanderis, kurio susižavėjimą keliančios veiklos dėka ir veši šis miškas“. Apie Zanderio atsidavimą kopų plantacijų priežiūrai liudijo ir tai, kad, anot, Passargės anksti ryte, kai jie su Zanderiu susitiko, kad apžiūrėtų plantaciją, pastarasis atėjo sulytas. Mat, naktį siautė lietinga audra, todėl Zanderis dar prietemoje skubėjo patikrinti, kaip gamtos stichiją ištvėrė želdiniai kopose.

Kaip liudija geneologiniai tyrimai, Zanderiui Nidoje gimė dukra ir du sūnūs - 1841 m. Hansas Heinrichas Zanderis, vadintas Hansu ir 1844 m. Julius Hermannas Zanderis, vadintas Hermannu. Abu jie paliko savą pėdsaką Kuršių nerijos istorijoje: vyresnysis iš brolių – Hansas Heinrichas tęsė tėvo darbus, vadovaudamas kopų apželdinimo darbams ir 1883 metais atidarė svečių namus Nidoje, kurie jo palikuonių pastangomis XX a. pradžioje virto garsiu viešbučiu „Kurischer Elch“ (liet. Kuršių briedis).

Išlikęs senas atvirukas su užrašu „Archeologinių radinių apžiūra pas Zanderį“ reflektuoja abiejų brolių Zanderių „vaidmenis“ Nidoje XIX amžiaus pabaigoje: Hansui priklausė svečių namai, o jaunesnysis Hermannas talkino archeologui Otto Tischleriui, renkant archeologinius radinius, kurių apžiūra Zanderio svečių namuose ir pavaizduota minėtame atviruke. Beje, šiame atviruke užfiksuotas ir pats Otto Tischleris, kuris „užkrėtė archeologijos virusu“ Hermanną Zanderį.

Praėjus keletui metų po pirmojo Zanderio susitikimo su Passarge, Nidoje kelias vasaras iš eilės (1874,1875,1876 ir dar 1878) archeologinius tyrimus vykdė iš Karaliaučiaus atvykęs Gamtos – ekonomijos draugijos (Physikalisch – ökonomischen Gesellschaft zu Königsberg) narys Otto Tischleris.

Pažintis su Tischleriu Zanderiui buvo lemtinga ta prasme, kad jis įgijo naują hobi – rinkti archeologinius radinius, o tai turėjo reikšmingų padarinių, praturtinant taip vadinamą „Nerijos rinkinį“ (Nehrungssammlung) Karaliaučiuje 1879 metais įsteigtame Provincijos muziejuje, kuris priklausė minėtai Gamtos – ekonomijos draugijai (Provinzial Museum der Physikalisch - ökonomischen Gesellschaft) ir supažindino lankytojus su Rytų Prūsijos provincijos geologinės raidos ypatumais, o antras muziejaus aukštas buvo skirtas archeologijos ir antropologijos rinkinio eksponavimui.

Vėliau muziejus keitė vietą, ekspozicija plėtėsi, bet pradiniu veiklos laikotarpiu muziejaus archeologijos rinkinį labai praturtino Otto Tischlerio Kuršių nerijoje tyrinėjimų metu surasti, daugiausiai akmens amžiaus dirbiniai. Anot, Tischlerio per kelias vasaras jis žingsnis po žingsnio perėjo visą neriją ir atrado apie 100 archeologiniu požiūriu įdomių vietų, svarbiausias iš jų tyrinėjo nuodugniau ir parvežė į Karaliaučių daugybę radinių (gewaltiges Material) – įvairių šukių ir akmeninių įrankių.

Tischleris pabrėžė, jog didžiojoje dalyje jo ekspedicijų Kuršių nerijoje  turėjęs ištikimą palydovą (treue Begleiter) – Hermanną Zanderį iš Nidos, kuris puikiai įsisavino Tischlerio tyrimų metodus (in meine Untersuchungsmethoden vollständig eingeführt war) ir surado bei perdavė Provincijos muziejui didelį skaičių įdomių ir svarbių radinių.

1890 metais Otto Tischleris, skaitydamas pranešimą Gamtos – ekonomijos draugijos susirinkime pažymėjo, jog per 1889 metus Provincijos muziejuje archeologijos skyrius smarkiai išaugo, o iš Kuršių nerijos „mūsų senasis rinkėjas“ (unser alter Sammler) Hermannas Zanderis iš Nidos vėl padovanojo daug įdomių radinių iš neolito gyvenviečių: šukių, akmeninių kirvukų, plaktukų, peilių ir iečių antgalių iš titnago bei kita.

Be to, Tischleris pridūrė, jog iečių antgaliai buvę ypač įdomūs, nes daugelis buvo nebaigti gaminti ir tai patvirtino prielaidą, jog šie įnagiai buvo gaminami vietoje, t. y. Kuršių nerijoje. Taigi, Hermanno Zanderio pagalba archeologams buvo svarbi tuomet dar tik pradėtuose Kuršių nerijos akmens amžius epochos tyrimuose.

Dar vienas su Kuršių nerijos apželdinimu susijęs miškininkas, dažniau tituluotas kopų prižiūrėtoju Paulius Schiweckas, kuris Kuršių nerijos archeologinių tyrinėjimų kontekste ne kartą yra paminėtas Otto Tischlerio tekstuose. 1891 m. jis pažymėjo, jog Provincijos muziejaus archeologijos rinkinį gerokai praturtino ne tik profesoriaus Bezzenbergerio, bet ir miškininkų Richterio (Rasytė) bei Schiwecko (Smiltynė) dovanoti radiniai. Kiek anksčiau Tischleris nurodė, jog bronzos amžius muziejaus archeologijos skyriuje atspindėtas tik fragmentiškai, bet miškininkas Schiweckas iš Smiltynės padovanojo muziejui bronzinę apyrankę ir dar keletą senų monetų.

Taigi, XIX a. pabaigoje miškininkai vykdė ne tik labai svarbią Kuršių nerijos apželdinimo misiją, bet dažnai įsitraukdavo ir į kultūrinę veiklą, talkindami tuomet aktyviai šį pusiasalį tyrinėjusiems archeologams. Šių, platų akiratį turėjusių, asmenybių vardus reikėtų nepamiršti, bet svarbiausia neturime pamiršti, jog jų pastangų dėka šiandien Kuršių nerijoje vaikštome ant „kieto pagrindo“ – tuomet želdiniais sutvirtintų smėlynų.

Doc. dr. Nijolė Strakauskaitė

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas